Romų tauta Lietuvoje gyvena jau kelis šimtus metų, tačiau šią bendruomenę net ir šiandien gaubia patys įvairiausi stereotipai. Nedaug kas žino, kad Lietuvos romai gali pasigirti ne tik turtingu nematerialiuoju paveldu, bet ir išskirtine savo kalbos tarme, kurią stengiasi išsaugoti ir ateities kartoms.
Žurnalistų kalbinti romų bendruomenės nariai pripažįsta, kad lietuvių požiūris į juos vis dar ne toks, kokio norėtųsi, tačiau mažus pokyčius jau tikrai pastebi.
Nuomonė formavosi ilgus metus
Lietuvos romų bendruomenės aktyvistas, Centrinio Europos universiteto (CEU) studentas Gopalas Michailovskis pastebėjo, kad Lietuvos romai iki šiol susiduria su problemomis, kurios esą formavosi ne vieną dešimtmetį. Pasak jo, ši kultūra sunkiai Lietuvoje prigijo ir dėl tam tikrų lietuvių mąstymo subtilybių.
„Patys romai tikrai nėra problema. Problema yra valstybinė, tai – žmogaus teisių klausimas. Nesusikalbėjimai atsiranda tada, kai mes norime išlaikyti savo identitetą, o kiti identitetai, atrodo, toje dėžutėje jau ir nebetinka. Mano nuomone, jokios problemos su romais nėra, o jei kalbėtumėme apie bendrą problemą, tai aš matau skurdą, diskriminaciją, sveikatos, socialinio saugumo problemas.
Dabar įsivaizduokime ir kokią kitą bendruomenę – pavyzdžiui, LGBT. Jie taip pat susiduria su problemomis. Bet ar jie yra problema? Tikrai ne. Supratimas yra problema. Mūsų mąstymas yra limituotas kitataučio, kitatikio ar tiesiog kitaip mąstančio žmogaus atžvilgiu“, – aiškino G.Michailovskis.
Jo teigimu, kiekvienas žmogus, kuris kažką konstatuoja, turėtų paanalizuoti tai, ką kalba, pakvestionuoti savo supratimą ir pamąstyti, ar jis teisingai supranta romų kultūrą.
„Kai pats pradėjau tuo domėtis ir studijuoti, supratau, kad tai, ką anksčiau žinojau, yra labai limituota. Taip pat ir valstybinis mąstymas, kokį Lietuvoje turime, yra labai ribotas. Neturime literatūros, istorikų, kurie rašė apie romus, neturime net poezijos“, – kalbėjo romų aktyvistas.
Pasak pašnekovo, Lietuvoje gausu nematerialiojo romų kultūros paveldo, tačiau ir jį reikėtų vertinti atsakingai.
„Taip, kaip šiandien mes suprantame Lietuvos romų kultūrą, yra pasekmė to, kas apie tai rašė, o rašė tikrai ne romai. Tad labai įdomu, kuo mes grindžiame savo žinias. Daugelis faktų arba šaltinių, kuriuose aprašomi romai, kultūrą nuvedė labai skausmingais keliais – tiek fizine, tiek mentaliteto prasme. Tą užburtą ratą kas nors jau turėtų užbaigti sąmoningumo, supratingumo kėlimu“, – pažymėjo G.Michailovskis.
Nenori būti siejami su taboru
Tikriausiai dažnas lietuvis, pagalvojęs apie romų bendruomenę, prisimena ir sostinėje ilgus metus veikusį taborą. Pasak G.Michailovskio, nors tai irgi buvo romų gyvenimo dalis, sieti juos tik su taboru yra neteisinga.
„Lietuvos romų bendruomenė nėra taboras. Ši bendruomenė gyvena skirtinguose regionuose ir čia vėlgi yra problema, kad vaizdą apie romus formuojame iš taboro perspektyvos. Nors taboras irgi yra mūsų bendruomenės dalis, tai viso labo tik dalis. Lietuvos romų bendruomenė yra Kaune, Šiauliuose, Naujojoje Akmenėje, Žagarėje, Vilniuje, Eišiškėse, Marijampolėje – gali vardinti ir vardinti“, – dėstė romų aktyvistas.
Tiesa, pasak jo, gaila pripažinti, kad Lietuvoje iki šiol nėra jokios vietos, kur visi šalies romai galėtų susiburti.
„Bet tai nereiškia, kad bendruomenė niekur nesusirenka. Valstybė šiandien labiau imituoja integraciją, nei iš tiesų ja rūpinasi, bet ne valstybė turi kurti gerbūvį romams – patys romai turi jį kurti.
Bet kai šalis turi resursus tam, kad kažką sukurtų, ir per 30 metų nieko nesukuria, kyla klausimas, kas čia kurį apgaudinėja. Būtų gražu tą kalbamąją tradiciją, identitetą, kuris yra susiformavęs per daugelį metų, apsaugoti. Turi atsirasti romai, kurie yra politiniai lyderiai, kurie kurtų integracijos planus, keistų požiūrį. Jų yra, tiesiog nelabai kas nors juos prisileidžia“, – svarstė G.Michailovskis.
„Man, kaip romų aktyvistui, visada norisi problemą nagrinėti plačiau, nes dabar mes tiesiog lopome žaizdeles. Svarbiausia prisėsti ir ieškoti bendrų taškų“, – pridūrė jis.
Turi ypatingą požymį
Kalbant apie Lietuvos romų bendruomenę būtina paminėti ir išskirtinį romų kalbos litovska romá dialektą. Lingvistas, romų kalbos specialistas dr. Kirilas Kozhanovas aiškino, jog romų kalba priklauso indų–arijų kalbų grupei. Jo teigimu, kadangi romai Europoje gyvena jau labai seniai ir yra išsidėstę skirtingose vietose, taip pat ir Lietuvoje, ši kalba turi labai daug tarmių.
„Lietuvoje yra ir atskira romų kalbos tarmė, kadangi romai gyveno šiame krašte mažiausiai 300–400 metų ir bendravo tiek su lietuviais, tiek ir su rusais ar lenkais. Be abejo, šią tarmę romai plačiai naudoja ir dabar. Ja kalba keli tūkstančiai žmonių ne tik pačioje Lietuvoje, bet ir šalia Baltarusijos, Kaliningrado sienų“, – dėstė specialistas.
Pasak jo, Lietuvos romai itin meistriškai sugebėjo išsaugoti savo kalbą.
„Jeigu palyginsime romus su karaimais, totoriais, žydais ar kitomis tautomis, kurios gyveno Lietuvoje, jau beveik niekas nebekalba savo kalbomis. Iš žydų jau taip pat beveik nebėra žmonių, kurie dar kalbėtų žydiškai. O romai sugebėjo išsaugoti savo kalbą ir vis dar plačiai ją naudoja“, – pažymėjo K.Kozhanovas.
Jis pridūrė, jog bene visi Lietuvos romai moka mažiausiai po dvi kalbas, kai kurie – ir dar daugiau.
Pasak pašnekovo, ne naujiena, jog Lietuvoje visada gyveno nemažai skirtingų tautų, tačiau būtent apie romų kultūros paveldą žino ypač maža visuomenės dalis.
„Būtent su romais yra taip, kad čia yra toks paveldas, kuris dar neprarastas. Tai yra labai gyva kultūra, ir pabandyti ją išsaugoti yra labai svarbus ir reikalingas darbas“, – aiškino specialistas.
Pats Kirilas šiuo metu gyvena Švedijoje, ir, nors gimė ir užaugo Rusijoje, Lietuva jo gyvenime taip pat užima svarbų vaidmenį. Čia jis Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą, o laisvalaikiu skirdavo laiko ir susitikimams su vietos romų bendruomene.
„Lietuvoje romų kalba yra gal net geriau saugojama, nei Rusijoje. Lietuvoje ji tokia labiau romiška, nesumaišyta“, – pastebėjo jis, – Žmonės čia atviri ir draugiški. Lietuvoje galima daugiau išgirsti apie karą, apie sudėtingą istoriją. Labai daug žmonių prarado savo gimines, ir ne tik prarado, bet ir patys bandė kitiems padėti. Yra tokių žmonių ir Rusijoje, bet Lietuvoje beveik kiekvienas žmogus gali papasakoti tokių dalykų“, – teigė Kirill Kozhanov.
Tačiau jis taip pat pripažįsta, kad Lietuvoje į romus iki šiol vyrauja kiek neigiamas požiūris – pasak specialisto, tai lemia kelios priežastys.
„Lietuviai asmeniškai mažai pažįsta romus, dažniausiai žino apie juos iš televizijos, pasakojimų, todėl žmonės bijo. Aš manyčiau, kad ypač 1990-aisiais buvo labai negatyvus požiūris, apie romus labai neigiamai atsiliepė spaudoje, televizijoje, tai tas irgi padarė įtakos.
Yra ir toks istorinis dalykas, nes romai gyveno kiek kitaip, nei dauguma žmonių. Kadangi jie dažniausiai neturėdavo savo namų, gyvendavo palapinėse, keliaudavo su arkliais, tai buvo kiek egzotiškas požiūris į juos. Vis dar nemažai žmonių neturi išsilavinimo, mokykla romams irgi nebuvo prioritetas – gal visa tai daro poveikį ir žmonės dėl to nejaučia tokios pagarbos“, – svarstė Kirill Kozhanov.
Tačiau jis džiaugėsi, kad toks požiūris po truputį keičiasi.
„Labai daug žmonių jau eina į mokyklą, gauna ir aukštąjį išsilavinimą. Tai labai svarbu. Reikia, kad visi suprastumėme, kad romai irgi yra žmonės – jie gyvena, bando ir kitiems padėti, tai svarbiausia yra žmogiškas ryšys. Šitos istorijos papildo ir mūsų visos Lietuvos istoriją“, – aiškino kalbininkas.
Tiki, kad paveldą pavyks perduoti ir ateities kartoms
Siekdami išsaugoti nematerialų Lietuvos romų kultūros paveldą, Romų visuomenės centras, Multikultūrinis neformalaus ugdymo centras „Padėk pritapti“ bei Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ėmėsi iniciatyvos – šiuo metu jau kuriamas skaitmeninis Lietuvos romų sakytinės istorijos garso ir vaizdo archyvas.
Ugdymo centro „Padėk pritapti“ veiklų koordinatorė Agnieška Avin tvirtino, kad idėja kurti tokį archyvą kilo iš didelio noro įprasminti romų kalbą ir kultūrą.
„Pernai lapkričio 5 dieną turėjome diskusiją su ekspertais romų kalbos dienos proga. Po jos ne vienam kilo nuostaba, kodėl dar nieko nėra daroma su šios kalbos išsaugojimu Lietuvoje. Todėl galiausiai kartu su Martyno Mažvydo biblioteka pasiryžome kurti tą iniciatyvą, ir nusprendėme, kad reikėtų suskaitmeninti kalbą, ją įrašyti ir tokiu būdu išsaugoti.
Manau, kad tai labai svarbu ne tik mokslininkams, bet ir visai visuomenei“, – aiškino A.Avin.
Ji džiaugėsi, kad Lietuvos romų bendruomenė į šį projektą įsitraukia ypač noriai.
„Tikslas buvo ir patiems romams padėti suprasti, koks jų kultūrinis paveldas yra svarbus ir įdomus. Juk svarbu parodyti ne tik kalbos, bet ir papasakotų istorijų prasmę. Pavyzdžiui, mums pavyko pakalbinti ir vieną iš paskutiniųjų romų, išgyvenusių Holokaustą. Nors tokių romų surasti jau buvo gana sudėtinga, džiaugiamės, kad vis tik pavyko“, – kalbėjo centro „Padėk pritapti“ atstovė.
A.Avin neabejoja, kad tokia iniciatyva yra ilgalaikė ir bus ypač naudinga ateities kartoms.
„Tikiuosi, kad tai bus pradžia didesnių iniciatyvų ateityje, kad jauni romai ir patys rinks savo šeimas istorijas. Svarbiausia yra parodyti jauniems Lietuvos romams, kad jų kultūrinis paveldas yra vertinamas daugumos visuomenės ir per tai suvokti jo prasmę“, – pažymėjo ji.
Teigiama, jog projekto metu bus renkama unikali etnografinė ir kalbinė medžiaga, įrašant pokalbius litovska romá dialektu. Specialistai ir pati romų bendruomenė nagrinės ir prisimins šeimos ir giminystės ryšius, šeimos istoriją ir Holokausto patirtis, tikėjimą, namų buitį, tradicijas ir papročius.
Pastebi, kad situacija gerėja
Romų bendruomenė dėl kylančių iššūkių glaudžiai bendradarbiauja ir su Vilniaus miesto savivaldybe. Savivaldybės Socialinių paslaugų skyriaus Socialinės integracijos poskyrio vyriausioji specialistė Sondra Jendovickaitė-Krasovska aiškino, jog romų bendruomenės nariai vis dar susiduria su visuomenėje jų atžvilgiu vyraujančiais stereotipais, bet bendra situacija šiek tiek gerėja.
„Tiek suaugusiųjų atžvilgiu, tiek ir vaikų. Pastebime, kad romai yra aktyvūs, bendraujantys ir bendradarbiaujantys su savivaldybe, tas yra labai džiugu. Bendradarbiavimas yra labai reikalingas ir svarbus, nes tai padeda mums organizuoti paslaugas, kurias teikia mūsų partneriai bei pavaldžios įstaigos“, – pažymėjo S.Jendovickaitė-Krasovska.
Jos teigimu, savivaldybė deda nemažai pastangų, kad romų bendruomenė būtų kuo labiau išgirsta ir matoma.
„Jau dvejus metus iš eilės bendradarbiaujame su VšĮ „Sare Roma“, kurie įgyvendina romų integracijos projektą. Projekto rėmuose per metus jie turi apmokyti 10 romų tautybės asmenų darbui kavinėje ir juos įdarbinti, kad suteiktų žmogui „startą“ ir jis galėtų pereiti dirbti kažkur kitur.
Taip pat mūsų skyrius pasirašė sutartis su Lietuvos sakaliukų sąjunga bei visuomeninės organizacijos vaikų ir jaunimo dienos centru „Mūsų nameliai“. Projektų įgyvendinimo laikotarpiu ugdomi, palaikomi ir (ar) atkuriami romų bendruomenės moterų bei mergaičių socialiniai įgūdžiai, kurie padės stiprinti įvairius jų gebėjimus.
Savivaldybės skyriai kuruojantys švietimo klausimus organizuoja savalaikius susitikimus su ugdymo ir pagalbos įstaigomis bei nevyriausybinėmis organizacijomis. Skyrių kuruojamos ugdymo įstaigos stengiasi užtikrinti kuo sklandesnę romų tautybės asmenų integraciją, suteikti reikiamą pagalbą, priemones, ir sudaryti kuo palankesnes sąlygas ugdymuisi, įtraukti į mokyklos bendruomenes mokinius ir jų tėvus, kurti tokią aplinką, kad kiekvienas jaustųsi lygus, tačiau tuo pačiu ir ypatingas. Tam tikslui steigiami papildomi darbuotojų etatai darbui su romų tautybės vaikais. Ypatingai džiugu, kai tokiam darbui pritraukiami romų tautybės asmenys“, – komentavo S.Jendovickaitė-Krasovska.
2015 m. UNESCO paskelbė lapkričio 5-tą Tarptautine romų kalbos diena.
Medžiaga parengta pagal Vilniaus miesto savivaldybės užsakymą. Turinys apmokėtas.
