Visai neseniai lietuviškojo kino kūrėjai dalyvavo dokumentikos ir animacijos festivalyje „DOK Leipzig“ ir buvo įvertinti prestižiniais apdovanojimais. „DOK Leipzig“ kasmet pritraukia apie 50 000 žiūrovų ir pristato daugiau nei 300 naujausių dokumentinių ir animacinių filmų iš viso pasaulio. Audriaus Mickevičiaus ir Nerijaus Mileriaus dokumentinis filmas „Pavyzdingas elgesys“, prodiusuotas Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto dėstytojos Rasos Miškinytės, festivalyje pelnė net tris apdovanojimus: pagrindinį „Auksinio balandžio“, tarpreliginės žiuri prizą ir tarptautinės kino kritikų federacijos FIPRESCI prizą.
Kalbėdama apie prodiuserio darbo specifiką VU Komunikacijos fakulteto lektorė R. Miškinytė teigia, kad tai yra nelengvas ir neretai rizikingas darbas. „Jei komunikacija tarp režisieriaus ir scenaristų vyksta sklandžiai, jei yra savitarpio pagarba ir supratimas, kad kiekvienas atsakingas už savo darbą, tuomet dirbti yra gera. Tačiau pasitaiko atvejų, kai komunikacija nevyksta, komandoje nėra savitarpio pagarbos, tuomet prodiuserio darbas tampa nebepakeliama našta.“
R Miškinytė svarbiausiomis savybėmis, kuriomis turi pasižymėti prodiuseris, laiko gebėjimą dirbti savarankiškai, planuoti savo laiką ir darbus, taip pat tikėjimą savimi ir teisingumą. „Net ir esant nepalankiausioms sąlygoms, tikint savo teisingumu galima įveikti pačius didžiausius sunkumus. Stengiuosi būti teisinga, o jei klystu – nematau problemos pripažinti savo klaidas.“
Prodiuserė pasakoja, kad į kino industriją atėjo iš visai kitos srities ir apie tai, jog kada nors dirbs šį darbą, niekada negalvojo. „Kai baigiau mokyklą, tuometinėje sovietinėje Lietuvoje ar Sovietų Sąjungoje studijų, kurios man atrodytų įdomios, nebuvo. Mane domino kultūros ar meno vadyba. Pasirinkau studijuoti statybos inžineriją, ją sėkmingai baigiau Kauno politechnikos institute. Na, o pradėjusi dirbti projektavimo institute supratau, kad tai ne mano profesija. Prasidėjus politiniam atšilimui, mažais žingsneliais ėmiau žengti sau įdomios profesijos link, kol atsidūriau kine.“
Pasak VU Komunikacijos fakulteto lektorės, Lietuvos kinas, ypač dokumentinis, tampa vis žinomesnis Europoje, o tai išties svarbu visiems lietuviams, dirbantiems kino srityje. Tačiau ji sako, kad Lietuvos kine yra ir spragų, viena didžiausių – finansavimo. „Kol kas skaitant spaudoje apie vieną ar kitą filmą, ypač kai filmas sėkmingas, retai paminimas prodiuserio vardas ar prodiuserinė kompanija. Šiais laikais prodiuseris investuoja savo lėšas ir priima sprendimus, kaip filmas gaminamas ir kaip vykdoma jo sklaida. Taigi prodiuseriui matomumas ir jo darbo pripažinimas reikalingi nė kiek ne mažiau nei režisieriui“, – įsitikinusi R. Miškinytė.
