Aktualijos

Norite gyventi geriau? Teks išmokti kvėpuoti

Apie tai, kaip jūs gyvenate, gali išduoti jūsų kvėpavimas. Norite keisti savo gyvenimą? Tuomet, pirmiausia, reikės pakeisti kvėpavimą. Automatinio kvėpavimo, kaip fizinio proceso, transformavimas į sąmoningą, fokusuotą ir tikslingą veiksmą gali iš tikrųjų turėti labai daug naudos. Apie tai plačiau pasakoja profesionali sąmoningo kvėpavimo instruktorė (Dalios Beatos Kasmauskaitės (LT) ir Dan Brule (JAV) mokinė), studijos „Lašo jėga“ įkūrėja Šarūnė Lynikaitė.

Kvėpavimas – prigimtinė žmogaus būsena. Kodėl turėtų būti svarbu mąstyti dar apie tai, kaip reikia kvėpuoti?

Mes visi kvėpuojame skirtingai ir pasakyti, kaip tai reikia daryti – labai sunku. Ar pilvu, ar krūtine, ar diafragma – daug diskusijų šiuo klausimu. Aš sakyčiau, kad kvėpuoti kiekvienas turėtume išmokti sąmoningai, nes tai gali tapti puikiu įrankiu mūsų problemoms spręsti. Kvėpuojant sąminingai, galima padėti sau atsipalaiduoti, susikoncentruoti, tapti žvalesniu, paleisti skausmą ir fizinį, ir emocinį, pastebėti apskritai, ką galvoju. Svarbu išskirti, kad reguliuojant kvėpavimą, mes galime  daryti įtaką taip pat ir širdies ritmui. Kvėpavimas apskirtai yra viena iš funkcijų mūsų organizme, kurią mes galime kontroliuoti, priklausomai nuo to, kokio rezultato siekiame  – atsipalaiduoti ar tapti energingesniais.

 

Šiandien egzistuoja daugybė teorijų, praktikų bei tuo pačiu gausybė mokytojų, kurie siūlo pačius įvairiausius būdus, neva galinčius padėti gyventi prasmingiau, padedančius atsipalaiduoti, paleisti įtampas ir panašiai. Kaip žmogui atrasti visoje šioje gausybėje tikruosius dalykus?

Atsakymo reikia ieškoti savyje, o ne kažkur išorėje. Kadangi išorėje kiekvienas dainuoja savo dainą, savo ritmu, sava melodija, savais žodžiais. Ir jeigu mums tai rezonuoja, mums gali patikti, bet jeigu žmogus keičia savo dažnį, mums gali pradėti nepatikti. Ir tada mes keičiam, ir tada mes keičiam, ir tada mes ieškom ieškom, ir dažniausiai nerandam. Yra toks terminas – dvasinis turizmas.Nėra blogai pasitikrinti dalykus, bet jeigu su tuo yra užsižaidžiama, žmogus neranda kelio atgal. Tuomet kyla nepasitenkinimas arba savimi, arba mokytojais, arba praktika. O pati konkurencija, tikrai nėra blogai. Tada žmonės turi pasirinkimą. Kuo daugiau yra žmonių, kurie kažką veda, kažkokią žinią neša, tuo jie tuomet tai turi atsakingiau daryti. Turi tapti profesionalais, nes žmonės nėra kvaili, jie mato ir atsirenka. Konkurencija padeda augti taip pat ir  kiekvienam mokytojui. Tačiau tik mes patys galime nuspręsti, kas mums tinka, o kas ne.

Šarūne, minėjote ne viename interviu, kad Jums pačiai teko išgyventi sunkius gyvenimo periodus, pajausti dugną, kas paskatino ieškoti savęs, taip atradote ir sąmoningą kvėpavimą. Kokie Jūsų pastebėjimai dabar – dažniausiai kreipiasi į Jus žmonės tie, kurie patys išgyvena sunkius gyvenimo etapus, ar daugėja ir tokių, kurie tiesiog sąmoningai ieško būdų, siekdami jaustis geriau kiekvieną dieną, norėdami pagerinti savijautą, ar tiesiog vedami smalsumo?

 

Ach, geras klausimas. Pas mane ateina žmonės, kurie turi kažką panašaus į mane. Mes pritraukiame vieni kitus. Praktikuoti sąmoningą kvėpavimą, kiek dabar esu pastebėjusi, nežinau, kaip bus toliau, bet dabar daugiausia, sakyčiau, apie devyniasdešimt procentų tų, kurie turi problemų, ir labai rimtų problemų. Man kartais kyla klausimas, kodėl jie neeina pas psichologą, pas rimtus gydytojus, o jie ateina pas mane. Žmonės ateina kamuojami depresijos, panikos priepuolių, liūdesio, energijos trūkumo, tiesiog praradę gyvenimo džiaugsmą. Labai retai ateina tie, kurie yra tiesiog vedami smalsumo. Arba, jei ateina vedami smalsumo, tai ilgai neužsibūna, nes jie pamato, kad reikia dirbti. Jie pamato, kad sąmoningas kvėpavimas yra praktika, kuri veda į save. Jei žmogus ieško išorinių dalykų, ieško atsakymų išorėje – sąmoningas kvėpavimas ne apie tai.

Jeigu reikėtų apibrėžti,ką kiekvienas žmogus iš tikrųjų turėtų žinoti apie sąmoningą kvėpavimą, kas tai yra?

Gyvenimas. Sąmoningas kvėpavimas tai yra kvėpavimas, kurį aš atlieku sąmoningai. Atrodo lyg žodžių žaismas, bet taip yra. Dėl to, kad mes  įpratę gyventi nesąmoningai, automatiškai. Mes automatiškai važiuojame tuo pačiu keliu į darbą, einame tuo pačiu keliu, mes labai retai keičiame maršrutą, nes esame įpratę ir mums yra taip patogu. Ir jei nėra duobių tame pačiame kelyje, tai mes galime taip visą gyvenimą vaikščioti automatiškai. Bet, kai atsiranda duobė tame kelyje, o mes stebime paukščius ir nematome tos duobės, kadangi jos vakar ten nebuvo, galime įkristi. Tada, kai įkrentame ir atsibundame. Atsirado budrumas – duobė – iš kur ji čia? Šiuo atveju, sąmoningas kvėpavimas padeda eiti tą patį kelią pastebint detales. Mes pradedeame atkreipti dėmesį į aplinką – kokios plytelės, koks kelias, medžiai, krūmai, kokie namai. Sąmoningas kvėpavimas yra ta praktika, kuri atveda į būseną „čia ir dabar“. Aš esu ir kas aš esu būtent šioje akimirkoje, koks mano kvėpavimo ritmas, gylis, plotis, amplitudė. Kaip aš galiu laisvai iškvėpti arba giliai įkvėpti. Mes pradedame stebėti šiuos dalykus praktikos metu – tai atspindi mūsų realų veikimą gyvenime. Aš galiu pamatyti, kad jeigu aš nemoku laisvai iškvėpti, gali būti, kad aš gyvenime nemoku paleisti, laikausi senų įsitikinimų, senų įpročių, žmonių. Jei aš negaliu įkvėpti, vadinasi, aš neturiu energijos, galbūt aš netikiu savimi, esu neišlaisvinęs savo potencialo. Kvėpavimas parodo gyvenimo kokybę, gyvenimo realybę.

 

Šarūne, ar norite pasakyti, jeigu mes pradedame sąmoningai kvėpuoti, automatiškai pradeda tvarkytis ir mūsų gyvenimas? Mūsų problemos išsisprendžia, mes tiesiog sąmoningai tampame kitokie?

Taip, automatiškai. Todėl, kad kai aš keičiu kvėpavimo šabloną ir tai darau reguliariai kurį laiką – tris mėnesius, pusę metų, priklauso nuo to, kaip dažnai aš tai darau. Čia kaip įpročio keitimo rėžimas. Kai aš pradedu keisti kvėpavimo šabloną, pavyzdžiui, gilinti kvėpavimą, aš pradedu suprasti, kad aš kažko nepaleidžiu. Pradedu žiūrėti, o ko gi aš nepaleidžiu. Pakeitus kvėpavimo šabloną, žmogus pradeda lengviau paleisti įvairias gyvenimo situacijas. Iš pradžių tai nevyksta automatiškai. Ilgainiui tampa.  Mes žinome, kad pakeisti įpročius reikia tam tikro laiko – 30 ar 40 dienų daryti tą patį žingsnį. Tai čia lygiai taip pat. Pateiksiu pavyzdį, pratimą – iškvepiu per penkias sekundes, įkvepiu taip pat per penkias. Jei kiekvieną dieną aš  taip darysiu po tris minutes, jei iš tikrųjų taip darysiu – visada kažkas pasikeis. Todėl, kad kvėpavimas yra, visų prima, gyvybiška funkcija, kuri susijusi su deguonies kiekiu. Ir šitos praktikos idėja yra pagilinti kvėpavimą, prailginti kvėpavimo amplitudę. Tai reiškia, kad deguonis patektų giliau į kūną. Čia tik fizinė funkcija, o dar yra ir daug kitų klodų, apie kuriuos gal ne visi nori girdėti, ne visiems priimtina, kadangi tai apjungia ir energetinį lygmenį.

Papasakokite plačiau apie energetinį lygmenį. Kokios būna energetinės reakcijos?

 

Kvėpuojame mes dar ir prana – gyvybinę energiją, kuri teka per mumyse esančius kanalus. Dažniausiai, gyvenimo eigoje tie kanalai užsiteršia. Mes juos užteršiame įspūdžiais, žodžiais, patirtimi, emocijomis, mintimis ir tai nusėda mūsų fiziniame kūne. Visa tai susiję. Mūsų mintis gimdo emociją, kuri atsispindi fiziniame kūne. Emocija, pavyzdžiui, irgi yra energija – tai dažnis. Yra žemos vibracijos, žemi dažniai ir yra aukštos vibracijos, aukšti dažniai. Tai yra fizika. Kiti sako, – oi, kam čia, nereikia taip „suezoterinti“. Ir aš visada stebėjaus šituo, nes aš čia jokios ezoterikos nematau. Visi žinome, moksleiviai žino, kad pyktis – tai yra žemų vibracijų dažnis. Ir jeigu aš dažnai jaučiu pyktį, aš dažniausiai ir traukiu tik tokius žmones – traukos dėsnis, fizika. O, jei aš esu geros emocijos, esu ramybėje, tuomet būna priešingai. Kodėl? Todėl, kad aš išmokau kvėpuoti ramiai. Pavyzdžiui, sėdžiu derybose, pasitarime, kur vyksta arši diskusija, galbūt net konfliktas, bet aš turiu būti ramus, nes nuo mano būsenos, žodžių priklausys rezultatas. Iš tikrųjų, mokėti kvėpuoti sąmoningai tokiose situacijose yra labai svarbu. Tuomet aš rimstu.

Šiandien – skubėjimas, lėkimas, darbų gausa, stresinės situacijos – greičiausiai  daugumai yra natūralu, kiti net negalėtų įsivaizduoti, kad gali būti kitaip. Apie laiko skyrimą specialioms kvėpavimo praktikoms kasdien, ne kiekvienas turbūt galėtų pagalvoti, o dar ir pašaipiai nusišypsotų… Bet visgi, kokie paprasčiausi sąmoningo kvėpavimo būdai gali išties padėti pagerinti  tiek fizinę, tiek mentalinę, tiek dvasinę būsenas, kad jaustumėmės sveikesni kiekvieną dieną?

Yra dvi funkcijos organizme, kurios padeda pašalinti įtampą iš kūno, atpalaiduoti emocijas, protą. Viena jų – atodūsis, ką mes darome natūraliai. Mes atsidustame tada, kada mes, pavyzdžiui, pabaigiame kažką sunkaus arba grįžtame į kažkokią malonią erdvę, namo, po ilgos kelionės. Kodėl mes taip darome? Nes kelionės metu mes buvome sulaikę kvėpavimą arba kvėpavome paviršutiniškai, nes jautėme įtampą. Ir jei mes sąmoningai praktikuojame atodūsį, tai darome vis dažniau, ir dažniau, mes nebekaupiame šiukšlių savyje. Svarbu taip pat ir pradėti stebėti, kada jaučiame, jog sulaikome kvėpavimą. Pastebėti, kada aš atsidustu, kokiais momentais. Arba kitas dalykas – žinoti, kad ta Šarūnė ar kažkas kitas pasakė, jog dūsauti yra gerai ir to nekvestionuoti, o tiesiog daryti ir viskas. Nes vieniems gali būti neaišku, ką čia stebėti, kaip stebėti, neturiu laiko stebėti, bet jeigu aš žinau, kad turiu tai padaryti – tai visai kas kita. Žinoma, pirmiausia bus sunku, nes mums sunku išeiti iš automatizmo, tam reikia pastangų, bet kai mes įdedame pastangas, jos visada atsiperka. O pradėti galima labai paprastai. Pavyzdžiui, laukiate kamštyje, raudonas šviesoforo signalas – atsiduskite. Ir taip kaskart. Galite parašyti sau ir palikti priminimą matomoje vietoje, kad reikia atsidusti. Na, o kita funkcija –žiovulys. Žiovulys yra puikiausia priemonė, norint atsipalaiduoti. Kai mes žiovaujame, mes giliau įkvepiame, kai atsidustame – iškvepiame. Svarbiausia, nesivadovauti mitu, kad žiovauti yra nemandagu, – tuomet mes stabdome procesus, užsidengiame burną. Mūsų kūnas yra tobulas, jis pats viską žino, kada jam atsidusti, kada žiovauti. Kai mes užsidengiame burną, mes viską „nuryjame“ atgal. Jei prie žmonių užsidengiame burną, vardan higieninių sumetimų, mes vis tiek turime baigti žiovauti, o jei vieni – tai nesidenkime burnos, leiskime sau žiovauti laisvai. Net ir žiovavimas gali tapti įpročiu, kurį mes turime išsiugdyti patys. Taip pat mes turime ugdyti įprotį pailsėti. Mes patys save nustekename, patys savęs negerbiame, nemylime. Net pagal Pasaulinę sveikatos organizaciją, sveikata yra fizinio, emocinio (psichinio), mentalinio ir dvasinio kūnų harmonija, balansas. Siekime jo.

 

**Šiuo metu „Sveikas miestas“ kviečia sostinėje įsikūrusių įmonių darbuotojus dalyvauti nemokamose sąmoningo kvėpavimo praktikose. Registruotis ir susitarti dėl individualaus užsiėmimo Jūsų įmonėje galima registruojantis el. paštu: [email protected]

Parengė Karolina Dilytė 

Įvertink šį straipsnį
Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!
0 skaitytojai (-ų) įvertino
Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Užsisakyti komentarų pranešimus
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus
Rekomenduojamas VIDEO
Back to top button