Aktualijos

Dalia Ibelhauptaitė: senam, besijaučiančiam vienišu žmogui svarbiausia – dėmėsys

Didžioji dalis pasaulio bendruomenių sensta, didėja socialinių problemų ratas. Tai liečia ir Lietuvą. Nemažai mūsų tautiečių gyvena užsienyje, o jų artimieji senatvės laukia Lietuvoje. Tai – naujos patirties reikalaujanti problema. Nors mūsų šalis socialinių reikalų tvarkyme siekiamybe laiko Šiaurės šalių patirtį, bet iki jos mums dar labai toli. Gerosios patirties skleidėjomis mūsų jaunoje valstybėje tampa socialiai atsakingos, ilgametę veiklos patirtį turinčios nevyriausybinės organizacijos.

Mums atrodo, kad žymūs, mūsų šalį meno pasaulyje garsinantys žmonės, dar dažnai pavadinami nepraktiškaisiais estetais ar žmonėmis, uždirbančiais milijonus, su žemiškiausiomis problemomis nesusiduria, kad jų nesaisto pareigos genčiai. Kaip yra iš tiesų? Kiek lengvas buvo jų kelias į šlovę, kokie ryšiai sieja su tėvais, kaip jie sprendžia moralines ir materialines problemas, kuomet išvyksta gyventi kitur, ką pavadintų gerosios patirties nešėjais į mūsų šalį?

Šiandien kalbiname Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje kuriančią režisierę Dalią Ibelhauptaitę

 

Visko savo gyvenime pasiekėte pati, teko gyventi nepritekliuje. Ar nejautėte nuoskaudos, kad negavote paramos iš namų? Ar tai kaip nors keitė Jūsų santykius su artimaisiais?

Aš nesu iš visai neturtingos šeimos. Manau, kad buvome viduriniosios klasės šeima. Gyvenome trise, turėjome trijų kambarių butą, mašiną. Tėvai mane vesdavo į teatrus ir koncertus. Kai neišgalėjo nupirkti bilietų dviem, tai mane leisdavo į filharmoniją vieną, o po koncerto pasiimdavo. Mūsų namuose buvo labai daug knygų. Gyvenome intelektualų, intensyvų gyvenimą. Važinėjome į keliones prie Juodosios jūros, nes į užsienius tais laikais nebuvo galima. Mano vaikystė ir jaunystė buvo ypatinga, nes, žiūrint iš dabarties taško, matau, kad tėvai visą savo gyvenimą atidavė mano mokslams, tobulėjimui, viską ką galėjo ir dar penkis kartus daugiau.

Nepriteklius mano gyvenime prasidėjo vėliau, kai aš išvažiavau labai toli nuo namų. 1987-1990 m. mokiausi Maskvoje ir kartą per mėnesį tėvai traukiniu atsiųsdavo siuntinį: didelę dėžę su maistu. Joje nebūdavo delikatesų. Tik juoda duona, sūris, dešra, medus. Dažniausiai jo turinį su drauge suvalgydavom per savaitę. Tuo metu Maskvoje iš tikrųjų trūko būtent maisto. Kuomet išvažiavau į Londoną, man tėvai negalėjo padėti – Lietuvos pinigai neturėjo jokios vertės Vakaruose, o nusipirkti valiutos buvo labai brangu. Už 100 svarų Anglijoje nelabai ilgai pragyvensi.

 

Mano du pasauliai skyrėsi kaip diena ir naktis, ir prie to kontrasto reikėjo labai ilgai pratintis. Naujame mano pasaulyje, tėvų pagalba materialiais dalykais buvo daugiau simbolinė, nors už jų pinigėlius nusipirkti batai ar koks drabužėlis visada buvo brangiausi. Tėvų teikiama pagalba ar negalėjimas jos teikti, nekeitė mano santykių su artimaisiais. Jie man davė didžiausią įmanomą dovaną – auklėjimą, išmintį, darbštumą, valią, daug moralinių vertybių. Bene svarbiausia – išugdė geležinį charakterį, padedantį išgyventi bet kokiose situacijose. Aš iš jų gavau labai daug meilės. Tai – neįkainojama. Materialūs dalykai nėra reikšmingi.

Tėvai man niekada nepriekaištavo, kad aš išvažiavau. Galiu tik spėti, kaip jiems buvo  sunku kai vienturtis vaikas išvažiavo ir nežinia ar sugrįš, ar dar pamatysi… Juolab, kad mama Sibiro tremtyje išbuvo 8 metus, o aš išvažiavau mokytis į Maskvą pas tuos žmones, kurie kankino jos šeimą. Manau, kad jai buvo morališkai sunku, bet ji suprato, kad režisūros tais laikais Lietuvoje nebuvo ir aš turėjau važiuoti į Rusiją… Tėvai nebuvo teatro ar meno žmonės, todėl gal kartais ir nesuprasdavo mano gyvenimo, mano darbo specifikos. Jiems buvo sunku matyti keik daug aš dirbu, kiek daug atiduodu ir kiek man tai kainuoja. Ir tėtį, ir mamą prisimenu su didele meile: jie buvo tie, kurie suteikė sparnus, jėgų ir tikėjimo eiti keliu, kuriuo aš dabar einu.

Ką jaučia sėkmingai užsienyje gyvenantis žmogus, kuomet sužino, kad artimiausius žmones užklupo liga, o jie toli, užimtumas neleidžia išvykti pas juos?

 

Dar kai buvo gyvas tėtis, mamos sveikata blogėjo. Mano tėvai, kaip ir daugelis jų kartos lietuvių, nenorėjo man sukelti nerimo, todėl kai aš grįždavau į Lietuvą jie rodydavo tik pozityvias jų gyvenimo puses. Kai mylintys žmonės ilgai nesimato, tai viena pusė nori parodyti, o kita matyti tiktai šviesą.

Man visada labai rūpėjo tėvų sveikata. Jau vėlesniais jų gyvenimo metais stengiausi ir finansiškai, ir morališkai prisidėti. Jie niekada nenorėjo iš manęs imti pinigų, tai stengiausi nupirkti vaistų, reikalingų daiktų, drabužių, mažinti jų finansinę naštą. Jiems lyg ir netrūko nieko, bet mamos sveikata buvo prasta. Manau, kad du ar tris paskutiniuosius metus tėtis slėpė nuo manęs mamos būklę ir padėjo mamai pasislėpti… Tėtis mirė netikėtai: jis tiesiog parkrito gatvėje… Kitaip gal ir negalėjo būti – jo pas gydytojus net ir prievarta nebūtum nutempęs.

Tuomet ir prasidėjo realybė. Paaiškėjo, kad mama serga sudėtinga parkinsono ligos forma su garsinėm ir vaizdinėm haliucinacijom. Tada supratau, kaip tėčiui turėjo būti baisu būti vienam ir nežinoti kas iš tikrųjų dedasi su mama. Kai jo nebeliko, aš turėjau priimti labai daug svarbių sprendimų, nes negalėjau mamos palikti vienos namuose. Jeigu pats negali prižiūrėti savo tėvų, (o aš negalėjau mesti savo spektaklių, vyro, namų ir neribotą laiką prižiūrėti mamą), turi samdyti priežiūrą. Lietuvoje nėra sukurtos galimybės, kuri padėtų rūpintis senoliais, visa našta krenta tik ant šeimų. Aš sukūriau darbo vietą ir žmogus prižiūrėjo mano mamą nuo 8 iki 18 val. Iš pradžių mama priešinosi tai idėjai, bet vėliau jai patiko – ji turėjo tam tikrą savarankiškumą, nepriklausomybę nuo manęs. Išėjus slaugytojai mama turėdavo vakarą savo mintims. Ligai progresavus ateidavo du žmonės. Taip buvo išpildytas mamos noras būti namie. Ji buvo viena, savarankiška, tokia, kokia ji visada norėjo būti.

 

Mūsų šeimoje vienatvė buvo gerbiama ir tėvai mane išmokė joje būti. Tai labai pravertė, nes daug keliaudama, daug dirbdama svečiose šalyse labai ilgai būnu viena. Aš nesijaučiau blogai, kad samdžiau mamai slaugą, kad nemečiau savo darbų, nes jeigu būčiau viską metusi, tai būtų tėvų siekių išdavimas, visiškas jų darbo ir pastangų paniekinimas, mamos gyvenimo tragedija. Juk jie į mane „sudėjo“ visa, kas geriausia, kad aš pasiekčiau tokios karjeros kūrybinio gyvenimo kelionėje. Dalindama save kitiems žmonėms, statydama spektaklius, aš juos įtraukiu į šviesos ir gėrio kūrimą. Manau, kad sprendimai, kuriuos aš priėmiau (mamą prižiūrėjo daugiau nei 3metus), buvo teisingi.

Kaip sprendėte priežiūros problemas? Kokių paslaugų Lietuvoje pasigedote?

Ligonių ir vyresniųjų žmonių priežiūra Lietuvoje yra labai sudėtinga. Kai aš priėmiau sprendimą samdyti mamai slaugę kaip kompanionę, iš valstybės negavau jokios paramos. O ką daryti tiems pagyvenusiems žmonėms, kurių vaikai neturi galimybių? Mama turėjo „išlaikyti egzaminus“ negalės nustatymui. Kurį laiką jos nelaikė reikalinga priežiūros. Turėjau namuose pakeisti viską: net ir dujinę, nes kartą grįžusi namo radau neužsuktas dujas. Pertvarkiau butą, kad jis būtų patogus sergančiam žmogui. Įrengiau laikiklius vonioje, tualete ir koridoriuje. Pirkau specialią lovą, kurioje mama gulėtų ir neiškristų, specialų čiužinį, kad nebūtų pragulų.

 

Jeigu pagyvenęs žmogus sunkiai serga, rasti ligoninę ar reabilitacijos centrą, kurie laikys daugiau nei  2-3 savaites, neįmanoma. Santariškių ligoninėje a.a. prof V.Budrys buvo nuostabus gydytojas, kuris mamai suteikė kelis metus papildomo kokybiško gyvenimo. Jis rekomendavo mamai visokiausių eksperimentinių vaistų, kurie palaikė jos būklę, skatino, kad ji turėtų kaip galima normalesnį judrų gyvenimą, kad eitų kasdien į lauką, važiuotų prie jūros. Tai buvo sunku, nes mūsų butas buvo 5 aukšte, bet gal būt dėl to mamytė taip ilgai laikėsi. 4-5 kartus per savaitę eidavo aukštyn žemyn laiptais (nesvarbu kiek laiko tai užimdavo), bet tai būdavo judėjimas, būdas neleisti žmogui sustabarėti, nuolat galvoti, kad jis serga, padėjo kurti naujus įspūdžius.

Aš pajėgiau samdyti slaugą privačiai. Tuomet man net klausimų nekilo. Labai stengiausi atiduoti skolą savo tėvams, nes jie man atidavė viską, ką galėjo, kai aš buvau jauna. Labai sunkiai papildomai dirbau, kad išgalėčiau užtikrinti mamai kokybišką, jos vertą orų ir garbingą gyvenimą senatvėje. Aš suprantu, kad mano mama turėjo žymiai daugiau nei kiti žmonės. Senatvė, liga – labai didelė stigma Lietuvoje. Baisu galvoti ką daro tas žmogus, kuris neturi pinigų, gauna mažą pensiją, negali nusipirkti net būtiniausių dalykų, vaistų, ką reikia daryti šeimoms, kurios neturi galimybės pasamdyti priežiūrą pagyvenusiems tėvams… Kaip jie jaučiasi, kai senoliai yra uždaromi namie, nes reikia dirbti. Turi dirbti, kad išlaikytų savo gyvenimą.

Lietuvoje beveik nėra galimybės, kad žmogus galėtų būti bute su medicinine priežiūra. Tuomet labai domėjausi priežiūros namais, man neatrodė, kad yra didelis pasirinkimas. Iš tų vos kelių vietų man pasirodė labai gera „Senevita”, bet mamytė jau nebespėjo ten pabūti… Katastrofiškas paslaugų trūkumas senam, sergančiam žmogui yra bėda ir iš dalies mūsų visų gėda, kad mes, kaip visuomenė, negalime garantuoti orios, garbingos, šviesios ir džiaugsmingos senatvės tiems žmonėms, kurie mums viską suteikė.

Koks požiūris Lietuvoje į seną žmogų?

Lietuvoje labai dažnas prastas požiūris į seną, sergantį žmogų. Kuomet vakaruose žmonės išeina į pensiją, jie pradeda keliauti, važiuoja į vietas kurių nelankė, plaukia kruiziniais laivais, eina į kiną, parodas, išperka daugiausiai abonementų į teatrus ir operas (D. Britanijoje). Eina į kavines, restoranus. Būna lauke. Yra aktyvi, gerbiama visuomenės gyvenimo dalis. Džiaugiasi to laikotarpio gyvenimu. Jei žmogus vėliau atsiduria vežimėlyje, tai yra normalu ir niekas kreivai į tai nežiūri. Lietuvoje kitaip. Parkinsono liga sukelia drebulį. Kai nusivesdavau mamą net į gerą restoraną aš patirdavau daug nemalonių dalykų. Kokių tik nesu sulaukusi žvilgsnių iš padavėjų ir vadybininkų, iš aplinkinių… Atrodė, kad atsivedžiau ne žmogų, o kažką kas puls spjaudytis ar laidyti šakutes su peiliais. Mamai patiko pasižmonėti. Mes valgydavom ir patirdavom šventę, bet ją sugadindavo negatyviai žiūrintys.

Niekada nepamiršiu atsitikimo viename Palangos restorane. Mama iš lėto ėjo pirma pasiremdama lazdele, o aš už jos ir dar kažkas užkalbino, tad mama į restoraną užėjo pirma. Pamačiau persisukusius iš pykčio dviejų padavėjų veidus, kurie bėgo į mano mamą ir, jei aš praktiškai nebūčiau juos atstūmusi savo rankomis, tai jie, tikriausiai, būtų tą seną moterį pagriebę ir išmetę lauk. Šlykštu buvo matyti jų veidus, kai jie per sekundės dalelę mane atpažino, kaip jų veidai „pasipuošė“ niekšiškomis šypsenomis, kaip jie mano vargšę mamą su visai kita emocija puolė sodinti prie stalo… Tai nebuvo vienetinis atvejis… Aš nuolat klausdavau, kodėl sergantis, senas žmogus, jei jis gali susimokėti už savo pavalgymą, negali ateiti į kavinę? Aš jau net nekalbu apie mielaširdingumą ir atjautą… Mane tai šokiruoja.

Mes su mama dažnai vaikščiodavome pajūryje. Aš turėjau neštis su savimi kėdę. Šaligatvio krašte ją išlankstydavau, ji pasėdėdavo ir mes eidavome toliau. Yra buvę, kad kelios moterys gatvėje rėkė paskutiniais žodžiais, kad aš savo mamą tąsau ir neleidžiu ramiai gyventi. Suprask – nesu užrakinusi jos namuose nes ji  serga, o vedu į gatvę.

Mama yra buvusi reabilitacijoje viename neva geriausių Lietuvos centrų. Ten su ja elgėsi baisiai. Negaliu tvirtinti, kad mano mamą ten mušė, bet ant jos kūno buvo mėlynių dėmės… To jau niekada nesužinosiu, nes tuomet ji jau nelabai galėjo kalbėti ir rišliai pasakoti, kas vyko. Ji labai stresavo ir aš turėjau ją pasiimti. Mama ne tik visą gyvenimą labai sunkiai dirbo, gyveno Sibire, bet baigė mokslus, grįžo, dirbo iki 68 metų. Ji – žmogus, kuris savo tėvynei yra atidavęs tiek daug proto, kančios ir jausmų, todėl labai liūdna, kad senatvėje ji buvo „nurašyta”. Gerai, kad savi yra, kad turėjau galimybę. Tai nėra problema. Problema – kas yra su tais žmonėmis, kurie neturi savo santaupų ir kurių artimieji neturi galimybių?

Ar artimieji nenorėjo vykti pas Jus į svečią šalį?

Vienas iš didelių sutarimų tiek su mama, tiek su tėčiu, kad vienam iš jų išėjus nebandysiu kito išvežti su savimi į Angliją. Mano mama ir tėtis visą laiką buvo labai griežtai įsitikinę, kad jie nori būti čia, Lietuvoje, savo namuose.Jie čia labai komfortabiliai jautėsi, turėjo draugų, artimųjų, mano draugų ratą. Turėjo sodą ir veiklų. Turėjo visą savo gyvenimą. Atvažiavę į Angliją būtų praradę viską, vienatvė būtų nepakeliama. Negali išrauti žmogaus iš jo lauko ir perkelti į Marsą, ypatingai senatvėje, ir įsivaizduoti, kad jis turi prigyti ir gyventi gerai, nes čia gyvenimas geresnis ir pagyvenusiems paslaugų yra daugiau. Labai didelį džiaugsmą, šviesą, daug gerų dalykų žmogus gauna iš savo aplinkos ir jos žmonių. Ir iš to, kad jis daro tai, kas jam patinka, daro toje vietoje, kur jis gyvena, kur visą gyvenimą buvo jo namai. Prof. V.Budrys sakė, kad sergančiam žmogui labai svarbu, kad būtų kuo mažiau aplinkos pasikeitimų, tada jis, kaip ir vaikas, jaučiasi geriau. Todėl net neiškeičiau buto 5–ame aukšte…

Pafilosofuokime-kodėl vyresnieji lietuviai tokie sėslūs? Kodėl siekia senatvę praleisti gimtoje šalyje, nors trūksta paslaugų? Kodėl vengia priežiūros įstaigų? Kodėl išvykusieji pageidauja būti palaidoti Lietuvoje?

Manau, kad mums istoriškai taip susiklostė likimas, kad mūsų tėvai didžiąją dalį savo gyvenimo pragyveno Tarybų Sąjungoje, šalyje, kuri buvo užrakinta nuo pasaulio. Nebuvo galimybės važinėti, keliauti, pažinti. Ir pagal charakterį mes esame sėslūs žemdirbiai – prie savo žemės, tradicijų pratę žmonės. Nemanau, kad mano tėvų karta buvo labai dideli kosmopolitai. Mamos atveju kelionė į tremtį buvo didžiausia gyvenimo katastrofa, negatyvas. Pozityvas būtų niekur nevažiuoti ir būti ten, kur jautiesi saugus.

Lietuvoje problema ir senjorų nenoras vykti į priežiūros įstaigas. Pagyvenęs žmogus visada būdavo su šeima. Žmonės girdi daug istorijų, kad senelių namai yra baisus, negatyvus dalykas, todėl žmonės ir vengia priežiūros įstaigų, nes galvoja, kad ten bus labai baisu ir labai blogai.

Esame stiprūs savo šaknimis, jausmais, tuo, kas mes esame. Nemažai žmonių, kurie visą gyvenimą praleido užsienyje, nori būti palaidoti Lietuvoje. Aš noriu, kad mano pelenai būtų išbarstyti Namibijoje, bet kiekvienam – savo. Laikas eina ir požiūriai keičiasi, pvz. prieš 10-15 metų mirus kremuoti buvo baisu, o dabar vis daugiau žmonių nori būti kremuoti ir aš manau, kad tai – pozityvu. Galimybė rinktis. Baisu, kad pas mus dažnai tik vienas požiūris. Jeigu tau patinka ar nori kitaip – tai tu kaip raupsuotas, į tave kreivai žiūri. Kai senam žmogui atsiras galimybių pasirinkimas, kai bus skirtingi požiūriai į priežiūros įstaigas, laidotuves, į ligą, kai nusiims stigma būti senam, stigma sirgti, tada mes ir būsime tolerantiška, laisva visuomenė.

Ar įžvelgiate galimybę nevyriausybinėms organizacijoms integruotis siekiant oraus senėjimo Lietuvoje? 

Taip, aš manau, kad nevyriausybinėms organizacijoms, kurios rūpinasi ligoniais ir pagyvenusiais žmonėmis, jų oraus senėjimo sukūrimu Lietuvoje, reikia padėti integruotis. Manau, kad net nereikia laukti, kol kas nors tų galimybių duos. Tai nebus lengva ir ne visi sutiks ištiestomis rankomis, bet yra būtina atvesti tas organizacijas, būtina šviesti ir keisti visuomenę. Mūsų tėvai yra verti to, verti gražios, šviesios, nuostabios, gyvos ir aktyvios senatvės iki pat finalo.

 Žinome kad neseniai Didžiojoje Britanijoje buvo paskirtas ministras, kuris siekia mažinti vienišumą visuomenėje. Kodėl, Jūsų nuomone, toks dėmesys skiriamas vienišumui? Kaip galvojate, kas yra svarbu padedant senam žmogui, kuris jaučiasi vienišas? 

Didžioji Britanija taip pat turi didelių problemų. Visuomenė senėja, vyresni žmonės patiria vienišumą. Žmonės turi didelius namus, bet – vaikai išvažiavę, partneris miręs ir žmogus atsiduria visai vienas dideliuose namuose. Jeigu jis net norėtų išsimainyti į mažesnį, tai – labai dideli mokesčiai. Dažnai jie ir negali išlaikyti tų namų, bet ir parduoti, išsikelt į mažesnį negali… Yra priežiūros namų, bet dabar yra įvykę daug įvairiausių skandalų ir išsiaiškinta, kad juose žmonės nebuvo prižiūrimi pagal aukščiausius standartus. Problemos buvo pristatytos visuomenei. Vienišumo problema yra didelė, nes anglai pagal savo natūrą nėra labai bendraujantys, atviraujantys žmonės. Britų visuomenė yra brandi, todėl jie nusprendė investuoti, protinius ir materialus išteklius skirti vienišumui ir atskirčiai mažinti.

Mano nuomone senam, besijaučiančiam vienišu žmogui svarbiausia – dėmėsys. Tie žmonės turi jaustis reikalingi, kad nebijotų išeiti į lauką, „į žmones”, kad jie nebūtų vieni. Labai prasmingi yra bendravimo klubai ar vietos, kur jie gali sutikti bendraminčių. Jeigu jis serga ir negali išeiti, tai tada labai svarbu, kad būtų pagalba, paslauga, kur pas žmogų kiekvieną dieną kažkas bent užsuktų, pašnekėtų, pasižiūrėtų kaip jis laikosi. Esmė yra ne tik materialioji, o dvasinė gerovė. Štai, pavyzdžiui, tarptautinė organizacija Raudonasis Kryžius turi didelę tokios veiklos patirtį visame pasaulyje, todėl gali būti naudingas ir britams, ir lietuviams.

Ko palinkėtumėte lietuvaičiams, fortūną „sugavusiems” užsienyje, o Lietuvoje palikusiems senstančius namiškius?

Lietuvaičiams, kurie gyvena užsienyje, aš palinkėčiau neužmiršti savo namiškių Lietuvoje, skirti jiems daug dėmesio, nepamiršti, kad jiems yra reikalinga pagalba. Reikalinga tiek moralinė, tiek materialinė pagalba. Ir jeigu jūs negalite šalia jų būti patys, tai tuomet jūs turite svarstyti galimybes, kaip sukurti aplinką savo senstantiems ar sergantiems namiškiams Lietuvoje, kad jie nebūtų vieni. Jeigu tu negali būti pats, tu turi prisiimti tiek moralinę, tiek finansinę atsakomybę išspręsti problemai.

Įvertink šį straipsnį
Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!
2 skaitytojai (-ų) įvertino
Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Užsisakyti komentarų pranešimus
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus
Rekomenduojamas VIDEO
Back to top button