Aktualijos

COVID skyriuje dirbanti VU Medicinos fakulteto gydytoja rezidentė: „Skaudu jausti nepasitikėjimą mokslu ir medicina, nes virusą įveiksime tik susivieniję“

Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto gydytojai rezidentai, nepriklausomai nuo savo rezidentūros studijų krypties, pastaruoju metu intensyviai dirba su COVID-19 užsikrėtusiais asmenimis. Su kokiais iššūkiais tenka susidurti įvairių specializacijų rezidentams pandemijos laikotarpiu, kai dramatiškai svyruojantys užsikrėtimų ir aukų skaičiai kasdien stebimi su didžiuliu nerimu, pasakoja vilnietė Rūta Jakimavičiūtė, chemoterapinės onkologijos rezidentūroje studijuojanti antrus metus.

Lietuvą ir pasaulį sukausčiusi pandemija lėmė, kad šiandien gydytojai rezidentai, nepriklausomai nuo jų patirties ir įgūdžių, privalo išmanyti infekcinių ligų gydymo specifiką, nors jūsų pasirinkta sritis – chemoterapinė onkologija. Papasakokite, kur jūs šiuo metu dirbate?

Pasirinkau tapti gydytoja onkologe chemoterapeute būtent dėl to, kad man patinka gilintis į smulkmenas ir kelti klausimus, kodėl ir kaip. Vėžio biologija – itin smalsumą sužadinanti sritis, o smalsumas skatina kasdien tobulėti. Be to, jau esu patyrusi, kad mano empatija ir geri komunikaciniai įgūdžiai padeda sunkiai sergantiems pacientams geriau prisitaikyti, suprasti, nusiraminti ligos akivaizdoje.

 

Mano rezidentūros bazės kol kas keičiasi. Nuo trečių studijų metų tikiuosi visam laikui pereiti į Nacionalinį vėžio institutą, tačiau šiuo metu dirbu VU ligoninės Santaros klinikų I COVID skyriuje. Tai jau trečiasis mėnuo, praleistas dirbant su šia virusine infekcija.

Veikiausiai nuolat besikeičianti studijų vieta, skyriai, žmonės, ligos ir pacientai lėmė mano gebėjimą labai greitai adaptuotis prie darbo „ypatingame“ skyriuje. Padėjo kolektyvas, anksčiau čia dirbusios draugės papasakojo visas „slaptas“, bet labai svarbias gudrybes. Pavyzdžiui, kaip apklijuoti nosį, kad jos bent iki kraujo nenuspaustų apsaugos priemonės. Praėjus mėnesiui, nosies jau nebespaudė, prasidėjo kasdienis darbas.

Prieš tai Infekcinių ligų korpuse dirbau dar 2020 m. vasarą. Tuomet koronaviruso infekcija užsikrėtusių pacientų srautai buvo mažesni. Turėjau daug laiko ir ramiai viską išmokau. Vėl sugrįžau į COVID realybę praėjusį gruodį. Pradžioje buvau išsigandusi, nes skyrius pasikeitė kardinaliai. Matai, kaip pacientai realiai dūsta nuo deguonies trūkumo, o tu stovi ir nežinai, kaip jiems padėti, nes Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriai jau užpildyti. Bet stengdavomės visi, kaip galėjome. Labai padėjo kituose skyriuose budinčių specialistų konsultacijos, nes turėdavome tikrai beprotiškai sunkių atvejų.

 

Kokios patirties įgijote dirbdama šiame skyriuje? Ar ji pravers jūsų darbe ateityje?

Supratau, kad vienas medicinoje – ne karys. Manęs niekada neapleis tas jausmas, kai supranti, kad pacientai (net ir pro mūsų beveik „kosmonautų“ aprangas) mato, kai šypsaisi akimis. Ir visi jaučiasi daug geriau, kai juos paglostai… žodžiais. To niekada neleisiu sau pamiršti. Pats didžiausias iššūkis – įtikinamai pasakyti ligoniui, kuris labai bijo uždusti kaip kaimynas, kad viskas bus gerai, jei jis gulės ant pilvo ir kvėpuos deguonimi. Tam reikia daug empatijos ir asmeninių pastangų.

Kas jus šiomis aplinkybėmis įkvepia ir skatina nepasiduoti?

 

Mane įkvepia visi aplinkui esantys kolegos medikai. Vienas mano pažįstamas reanimatologas kartą naktį priimdamas pacientą energingai ir su gana kovinga intonacija pasakė: „Laikomės!“ Suvokiau – kitos išeities nėra. Privalome visi laikytis. Pailsėsime vėliau.

Dar labai noriu padėkoti savanoriams. Studentai vis ateina padėti. Savaitgaliai, kai „ant nosies kabo“ visas skyrius, yra mums ypač sunkūs. Net neįsivaizduojate, kaip tai svarbu, kai kažkas atskuba į pagalbą! Kiek daug vilties suteikia žinojimas, kad po mūsų ateina motyvuota VU Medicinos fakulteto auklėtinių karta.

Ką pasakytumėte skeptiškai vertinantiems pandemijos keliamą grėsmę ir skiepus nuo COVID-19?

 

Aš jau pasiskiepijau. Nebeturiu kantrybės kovoti su vėjo malūnais ir kažkam kažką įrodinėti. Nebeskaitau tokių straipsnių, nebežiūriu televizijos laidų, kuriose diskutuojama apie tai, nebesiginčiju su žmonėmis, kurie nežino elementariosios biologijos. Žinau, kad viskas apipinta skepticizmu. Klaidų būna visur. Bet atėjusi pas pilotą aš neaiškinu, kaip jam pilotuoti lėktuvą. Tikrai labai skaudu jausti tą nepasitikėjimą medicinos mokslo ir praktikos patirtimi, sukaupta per ilgą žmonijos istoriją. Bet visiems ir kiekvienam noriu pasakyti – tik dirbdami išvien įveiksime šį virusą.

Įvertink šį straipsnį
Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!
12 skaitytojai (-ų) įvertino
Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

 
Užsisakyti komentarų pranešimus
Pranešti apie
guest
1 Komentaras
naujausius
seniausius labiausi vertinti
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus
Eglė
Eglė
7 mėnesius

Ačiū visiems medicinos darbuotojams, kurie rizikuodami savo sveikata ir gyvybe gelbėja ligonius. Ištvermės, stiprybės ir profesninės sėkmės!!!!

Rekomenduojamas VIDEO
Back to top button