Autorės: Roberta Venslovienė, Gabrielė Snieganaitė, www.pietųpertrauka.lt, Šaltinis: Delfi.lt
Kasdien tūkstančiai dirbančių miestiečių ieško kokios nors maitinimo vietos savo pietų pertraukai – tokios, kurioje galėtų pavalgyti skaniai, sočiai, o ne paskutinis kriterijus – ir pietų kaina. Šį kartą tokių vietų leidomės ieškoti pačiame Vilniaus centre. Apžvalgoje – net penkios vietos, kurios siūlo ekonomiškesnius, 3–5 eurų neviršijančių dienos pietų meniu.
„Sultiniai“
Pačioje Senamiesčio šalyje jau nuo 1969 (!) metų veikia viena unikali vieta – „Sultiniai“. Taip, pirmiausia ji būtent tuo ir unikali, kad dirba jau tiek daug metų, tačiau savito žavesio suteikia ir kiti dalykai – pats meniu ir išskirtinis aptarnavimo principas.
Ruošdama šią apžvalgą legendinius „Sultinius“ aplankiau dar kartą ir pietums pasirinkau Kijevo kotletą su salotų garnyru (galima pasirinkti ir bulvių košę, grikius ar kt.) už 2,9 Eur ir vištienos sultinio puodelį už 0,7 Eur. Kitų patiekalų kainos panašios, brangesnio nei 2,9 Eur kainuojančio karšto patiekalo čia nėra, o įvertinus šių patiekalų porcijas, neretai tik jo pietums ir pakanka, tad čia labai realu papietauti iki 3 Eur!
Ar skanu? Pietus pradėjau nuo sultinio puodelio, nes norėjau sušilti. Tą ir pavyko padaryti, o ir sultinys man patiko – natūralus, nepersūdytas ir ne per daug riebus.
Kijevo kotletas tikrai gardus, minkštas ir sultingas. Kartu pateiktos salotos tradicinės, bet šviežios ir mano mėgstamos, tad nusiskundimų dėl to neturiu. Kas vis dėlto galėtų būti geriau, tai saikingesnis padažo kiekis, žinodama tokią jų pateikimo madą, kitą kartą tiesiog paprašysiu jo mažiau arba išvis nepilti. Tokiose vietose labai svarbi komunikacija su aptarnaujančiu personalu, kuris visuomet linkęs atsižvelgti į kliento poreikius.
Ar greita? Atvykus čia, maistą užsisakyti ir jį atsiimti reikia prie baro, tad viskas įvyksta labai greitai. Nebent pataikysite tuo metu, kada čia pietų atvyks nostalgiją šiai vietai jaučiantys vyresni žmonės ar pigaus namų maisto norintys aplinkinių biurų darbuotojai – tuomet teks palaukti eilėje. Kiek man pačiai teko čia lankytis, eilės būdavo, bet jos judėdavo labai greitai ir dėl to pietų pertrauka ilgai neužtrukdavo.
Kas įdomu? Kaip ir minėjau, šioje vietoje kavinė veikia nuo 1969 metų. Šią datą pasakė mane aptarnavusi moteris, kai jos draugiškai pasiteiravau apie šios kavinės istoriją. Ir ji buvo ne vienintelė, kurią užkalbinau. Užkalbinau ir šalia manęs atsisėdusią (nepaminėjau, kad šioje kavinėje yra 5 sėdimi staliukai ir dar keli aukšti stovimi baro stalai, tad prisėsti prie nepažįstamojo čia labai natūralu) vyresnio amžiaus moterį ir paklausiau, ar ji dažnai čia lankosi. Kompanionė atsakė, kad lankosi ne taip ir dažnai, bet vis ateina nuo seno ir džiaugiasi, kad ši vieta ir toliau taip skaniai gamina.
Internetinio puslapio ar socialinių paskyrų ši vieta neturi, bet ji gyva įvairių kartų vilniečių prisiminimuose. Apsilankę čia, lengvai nusikelsite į praeitį, nes „Sultinių“ interjeras liko beveik nepakitęs nuo pačios darbo pradžios. Tiesa, iš tų laikų liko ir vienas klientams nepatogus aspektas – šioje kavinėje nėra tualeto.
„Sultiniai“ – Jogailos g. 6, Vilnius. Dirba šiokiadieniais 9–19 val., šeštadieniais 10–18 val., o sekmadieniais ilsisi.
Lietuvos kulinarinio paveldo muziejaus smuklė
Vilniuje jau kelerius metus miestelėnus ir miesto svečius apžiūrėti savo ekspozicijas kviečia ne tik tradiciniai mūsų muziejai ar meno galerijos, bet ir unikalus Lietuvos kulinarinio paveldo muziejus, kurio patalpose veikia ir maitinimo vieta, jų pačių vadinama smukle. Bokšto gatvėje jaukiame vidiniame kiemelyje ar muziejaus vidaus patalpose dienos pietūs iš tiesų yra ypatingi.
Kai atvykau čia papietauti su draugais, galėjome rinktis: šviežių kopūstų sriubą (1 Eur), medžiotojų kepsnį su pievagrybių padažu, virtomis apkeptomis bulvėmis bei daržovėmis (3,6 Eur), virtinukus su varške ir sviesto grietinėlės padažu (2,5 Eur). Gėrimai taip pat netradiciniai: spanguolių kisielius ar gira (0,7 Eur ir 1 Eur) ar morkų kava (2,2 Eur). Atsižvelgiant į pasirinktą pietų derinį, už pietus čia galite sumokėti 3–5 Eur. Norėdami kuo daugiau paragauti užsisakėme sriubą, kepsnį, giros ir vaikystę pas senelius kaime primenančios morkų kavos.
Ar skanu? Gardus namų maistas – tokį trumpą apibūdinimą galėčiau parašyti prie jų siūlyto meniu. Iš tiesų maistas buvo paprastas, bet tinkamo karštumo, šviežias, porcijos didelės, pateikimas elegantiškai tvarkingas. Nudžiugino, kad prie sriubos pateiktos bandelės buvo dar karštos, o prie kepsnio buvo gausu garnyro (tik padažas galėjo būti įpiltas į atskirą indelį, kad būčiau galėjusi juo mėgautis saikingiau).
Pietus dar labiau paįvairino gėrimai. Jų spanguolių gira – nuostabi! Kadangi mėgstu girą, vien tik dėl jos čia dar sugrįšiu. Morkų kava priminė mano močiutės saldintą kavą ir buvo labai smagiai išgerta besikalbant po antrųjų patiekalų.
Ar greita? Tuo metu buvome vieninteliai klientai (per tą laiką užsuko tik viena muziejaus lankytoja), tad mus aptarnavo ir maistą pristatė labai greitai.
Kas įdomu? Kaip jau minėjau, toks muziejus yra unikalus ir pirmasis tokio tipo muziejus Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse. Muziejuje eksponuojami meno kūriniai, baldai, ypač vertingos lėkštės, sriubinės, padažinės, pasidabruoti indai ir kulinarinių knygų ekspozicija, kurių didelė dalis mena XVIII–XX amžius. Man didžiausią įspūdį paliko eksponuojamas indų servizas, kuris buvo gamintas Anglijos karalienės vizitui Lietuvoje.
Smuklė dirba Bokšto g. 9, Vilniuje, šiokiadieniais 11–19 val., savaitgaliais nedirba.
VU Istorijos fakulteto valgykla
Kai dirbau šalia LR Prezidentūros ir norėdavau greitų, paprastų, bet skanių pietų, keliaudavau į Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto valgyklą (ją administruoja įmonė „Taurakalnis“), tad šią vietą nominuoti prie pigiųjų taip pat galima.
Po ilgo laiko vėl atvykau čia apie 12.30 val. ir kaip visada pamačiau gyvą studentų ir kitų lankytojų eilę, laukiančią užsisakyti ir pasiimti maisto. Dienos pietų variantų čia būna įvairių, kasdien galima gauti tik blynelių, įdarytų kumpiu, grybais, varške ir pan. Tądien aš pasirinkau vištienos maltinį su grikiais ir salotomis (2,7 Eur), kitų patiekalų kainos taip pat nesikandžioja.
Ar skanu? Nors čia jau esu buvusi anksčiau, bet patiekalo favorito tikrai neturėjau ir tądien rinkausi tiesiog tai, kas akims atrodė patrauklu, nes patiekalus galite matyti čia pat juos rinkdamiesi. Vištienos maltinis nenuvylė: neperkeptas, neriebus, garnyras prie jo gausus ir man skani buvo tiek pati mėsa, tiek grikiai su dviejų rūšių salotomis.
Ar greita? Jeigu tik nepataikysite ant studentų bangos, tuomet jūsų pietūs truks tikrai trumpai, nes čia maistą užsisakai, iškart jį pasiimi, susimoki ir pradedi valgyti. Ilgiausiai užtrunka išlaukti gyvoje eilėje.
Kas įdomu? Kadangi VU Istorijos fakultetas yra miesto centre, nenuostabu, kad čia į valgyklą ateina papietauti ne tik studentai ar dėstytojai, bet ir žmonės iš gatvės (taip vyksta ir su kitomis mokslo įstaigomis).
Ši valgykla man patinka dėl savo erdvumo, nes viskas išskaidyta per du aukštus (antrame aukšte veikia ir sumuštinių bei kavos baras), daug šurmulio ir studentiško gyvenimo pulso.
VU Istorijos fakulteto valgykla dirba Universiteto g. 7, Vilniuje, tik šiokiadieniais iki 16 val.
„Senolių tradicija“
Šią vietą aplankyti man rekomendavo kolegė ir iškart maloniai nustebau, nes niekada apie ją nebuvau girdėjusi. Žinoma, natūralu, kad visų maitinimo vietų Vilniuje žinoti neįmanoma, bet apie šią vietą turėtų išgirsti kuo daugiau vilniečių ir miesto svečių. Ir ne tik išgirsti, bet ir aplankyti.
Visai šalia tinklinio greito maisto restorano įsikūrusi kepyklėlė „Senolių tradicija“ lankytojus kviečia ne tik paragauti jų jau daugiau nei aštuonerius metus tobulinamų kepinių, bet ir pavalgyti dienos pietus. Kasdien čia siūloma vienos rūšies sriuba ir du antri karšti patiekalai su garnyrais. Kai čia atvykau, pietums galėjau pasirinkti trintą daržovių sriubą (1 Eur) ir jūros lydekos kepsnį ar lazanijos gabalėlį (2,9 Eur) su pasirinktu garnyru: bulvės, ryžiai, salotos. Pasirinkau išmėginti jūros lydekos kepsnį su šviežių kopūstų salotomis.
Ar skanu? Kepsnys man labai patiko, žuvis buvo apkepta su pomidorais ir sūriu, pasirodė minkšta ir neperkepta. Šalia dar buvo galima įsidėti ir kepintų morkų bei brokolių. Vis dėlto man užkliuvo paties kepsnio dydis, nes lyginant su lazanijos porcija, jūros lydekos kepsnio buvo mažokai. Žinoma, situaciją visuomet gali išgelbėti papildoma sriubos ar pasirinkto garnyro porcija.
Ar greita? Apsilankę čia jau po tradicinio pietų pertraukos laiko, nesutikome daug lankytojų ir iškart galėjome prieiti užsisakyti maisto. Jų maisto užsakymo ir atsiėmimo principas tikrai unikalus, o tai lėmė ir rekordiškai greitą pietų pertrauką – papietavome per 15 minučių.
Kas įdomu? Įdomiausia šioje vietoje – maisto užsakymo principas. Atvykus, yra vienas maisto ar tiksliau – įvairių gardėsių baras su kasa, prie kurios ir reikia atsiskaityti už pasirinktą pietų derinį. Atsiskaičius ir sulaukus kvito, su juo keliaujame į kitą patalpos galą, kur savitarnos principu yra suruošti tai dienai siūlomi patiekalai. Susikomplektuojate savo derinį ir toje pačioje erdvėje prisėdate prie staliukų, ant kurių iškart rasite stalo vandens grafiną (nemokamai) ir įrankius. Principas įdomus ir tikrai pasiteisina, kai šią vietą užplūsta pietaujančių grupės.
„Senolių tradicija“ įsikūrusi labai patogioje vietoje ir lankytojų dėmesį atkreipia didele iškaba ant išorinio pastato, nes pati kepyklėlė slepiasi vidiniame kieme. Viduje jauku, švaru ir kvepia gardžiais kepiniais, tad desertui po pietų čia tikrai rasite ką įsigyti.
Senolių tradicija – Gedimino pr. 17, Vilniuje, šiokiadieniais 9–18 val.
„Vyno rūselis“
Pamačius virš durų kabančią statinę, laiptus žemyn ir pusantros vietos arba – smulkesniems – trivietę nublukusią sofkutę šalia lauko durų, apėmė jausmas, kad leidžiuosi į vieną iš Kalvarijų turgaus rajono kavinių. Esu pastebėjusi, kad ekonomiškose kavinukėse apšvietimas dažnai būna arba perdėtai šviesus, priverčiantis keliskart sumirksėti, kad įprastum prie tos operacinės tipo šviesos, leidžiančios išnagrinėti kiekvieną kebabo ingredientą, arba toks tamsus, kad nieko negali įžiūrėti. Šis variantas buvo būtent toks, tad ėjau nudelbusi akis žemyn, kad neatsitrenkčiau į kurio nors stalo kampą, tačiau vis dėlto spėjau nužvelgti gana skirtingą publiką, išsidėsčiusią po individualių virš stalų kabančių detektyvinių lempų: nuo skaitančių ar apie egzaminus kalbančių studentų ir moksleivių iki verslo temomis diskutuojančių kolegų.
Prisėdę prie staliuko iškart radome ant jo padėtą dienos pietų meniu. Maloniai nustebino pasirinkimų gausa – galėjome rinktis iš dviejų dienos sriubų, penkių pagrindinių patiekalų ir kelių papildomų pasirinkimų tiems, kuriems neįtiko siūlomi deriniai. Sriubos ir pagrindinio patiekalo bendra kaina – 3,50 Eur.
Labai nustebino tai, kad buvo net keli galimi vegetariški variantai, o padavėja, mums paprašius, mielai smulkiai pakomentavo kiekvieno jų sudėtį ir pasiūlė įvairiausių alternatyvų – tiek ryžius keisti bulvėmis ar atvirkščiai, tiek daugiau, mažiau ar kitokių daržovių šalia patiekalo. Toks lankstumas, rūpestis ir ypatingas patiekalo pateikimo greitis po užsakymo sukėlė V.I.P. kliento pojūtį su dalele nerimo dėl maisto pagaminimo trukmės. Akivaizdu, kad pietūs buvo pagaminti iš anksto, kepami buvo tik fermentinio sūrio kepsneliai, kurie irgi, greičiausiai, buvo šildomi iš jau pagaminto ruošinio.
Ar skanu? Tiršta sriuba, patiekta jau stilingais tapusiuose sovietiniuose puodukuose pasirodė išties skani. Paprasta, soti špinatų sriuba. Tiesa, apibarstyta saulėgrąžomis, ji pasirodė dar stilingesnė, įdomesnė.
Menkės filė idėjiškai buvo paruošta lygiai taip pat stilingai – suverta ant iešmelio, o tarp žuvies gabaliukų kybojo kartu kepti pomidoriukai. Vis dėlto, rodos, virėją įveikė mamiškumas, nes patiekalo lengvumas išgaravo visą iešmelį kartu su menke ir pomidoriukais apkepus miltų apvalkale bei jį nekruopščiai apipylus majoneziniu padažu. Po tiek daug kepimo ir troškinimo žuvis visiškai prarado skonį ir tapo kūdikiams sukramtomu mišiniu. Vis tik šalia kopūstų salotų su saulėgrąžomis puikavosi ir pomidorai, marinuoti agurkai, ryžiai, tad patiekalas buvo be galo sotus ir sunkiai įveikiamas, ypač po porcijos trintos sriubos.
Ar greita? Labai. Tai, kad greitai gavome sriubą – puiku. Mano ragauta žuvis buvo atnešta lygiai tokiu pat superherojaus greičiu, tad spėjo atšalti, kol baigiau tvarkytis su sočia sriuba.
Kas įdomu? Nuo stalo stojomės nepajėgusios įveikti savo porcijų. Dar kartą prisiminusi, kad bendra pietų kaina yra 3,50 Eur, paliktų kąsnių gailėjausi mažiau. Pripažinau, kad patiekalas mane įveikė, o mintyse liko klausimas, kur keliauja visi dienos pietų likučiai, nes šioje smuklėje, tikiu, mes buvome ne vienintelės, pralaimėjusios tokią kovą.
Atsiskaitydama ištiesiau dvi dviejų eurų monetas. Padavėja be galo sutriko pamačiusi, kad palikau jai 50 cnt arbatpinigių, moteris padėkojo taip, kad visą likusią dieną jaučiausi lyg padariusi gerą darbą ir kartu šiek tiek gailėjausi, kad palikau jų tiek nedaug. Bet kokiu atveju, šeimininkės padėka įrodė, kad įprasta „Vyno rūselio“ publika nepalieka ir 50 centų monetų. Tai supratusi, pamaniau, kad kada nors, būnant išties alkanai, verta čia užsukti darkart, pasirinkti patiekalą, kurio būtų neįmanoma pašildyti tūkstančius kartų, ir atsidėkoti taip rūpestingai savo darbą atliekančiai padavėjai, kartais net suteikiančiai keistą jausmą, kad esi už ją gerokai viršesnis.
„Vyno rūselis“ – Labdarių g. 2, Vilniuje, pirmadieniais–šeštadieniais nuo 10.00 val.
Autorės: Roberta Venslovienė, Gabrielė Snieganaitė, www.pietųpertrauka.lt, Šaltinis: Delfi.lt
