Vasario mėnesį duris atvėręs Martyno Praškevičiaus restoranas „Džiaugsmas“ jau turi savo nuolatinių lankytojų būrį, kurie su džiaugsmu ragauja vis naujų, iš lietuviškos produkcijos kurtų, patiekalų. Originalūs receptai, netikėtų ingredientų derinimai ir skonio žaidimai išvien sukuria išskirtinio restorano meniu. Tiksliau, ne restorano, o bistro. Tai nuolat pabrėždavęs garsusis šefas paaiškino, kad bistro nuo restorano skiriasi tuo, kad tokio tipo vietoje siekiama, kad žmonės būtų labiau atsipalaidavę, juos suptų mažiau įsipareigojimų turinti aplinka, o tam tikrą maistą čia siūloma valgyti rankomis: „Mes norime, kad žmonės čia dalintųsi maistą, valgytų rankomis ir jas išsipurvintų, laisviau jaustųsi ir elgtųsi“.
Pasak M. Praškevičiaus, šio bistro virtuvė yra paremta lietuviška produkcija, bet tai nereiškia, kad čia gaminami lietuviški patiekalai. Tikrai ne. Sprendimas gaminti iš Lietuvoje užaugintų daržovių, lietuviškos mėsos, žuvies brendo ilgai. Šefas dalinasi, kokį džiaugsmą jam sukelia ėjimas į lietuviško maisto turgelius, pirkimas šviežių, vietinių daržovių: „Kas iš to pomidoro ar agurko, kai perki jį ne sezono metu. Jis turi tik savo formą, bet nei kvapo, nei skonio jame nerasi“. Šefas su nekantrumu laukia tikrojo pavasario, kai šaknines daržoves pakeis tik ką užaugę žalumynai ir kitos daržovės.
Ilgus metus dirbęs virtuvėje, šefas prisipažįsta, kad būna visko: kartais vos tik pamačius produktus galvoje gimsta idėjų, o kartais gali žiūrėti į juos nors ir visą vakarą, tačiau nekils jokių minčių. „Nebūtinai turi būti skanu tik tunas ir krevetės, su burokėliu galima sukurti taip pat labai puikių skonių“, – patirtimi dalinasi M. Praškevičius. Pasidomėjus, ar po visos dienos praleistos ruošiant maistą lieka jėgų gaminti namie, vienas geriausių Lietuvos šefų atvirauja: „Namie yra namų maistas, tarp kurių galima rasti ir šaldytų koldūnų, ir majonezo, ir kotletų, tačiau dažnai grįžęs po darbo sūnui dar verdu sriubą“.
Virtuvės šefas neslepia, kad restoranų verslas reikalauja daug meilės, energijos, kantrybės, tačiau pastebi, kad šiemet sostinėje atsidarę restoranai atrodo vienodi ir niekuo neišsiskiriantys: „Man ankščiau restoranai atrodė įdomesni, įvairesni, o dabar nesuprasi apie ką jie ir ką siūlo. Žinoma, yra gerų, tačiau norėtųsi daugiau tokių vietų. Juk šaldytos krevetės ir avokadai jau seniai niekam nekelia nuostabos“.
Straipsnio autorė: Kamilė Zaleckaitė