Sėkmingai atidaręs keturis restoranus Taline, verslininkas Pradeepas Gupta nusprendė rytietiško maisto tradicijas atvežti į Vilnių. Čia jis turėjo ne tik perprasti jam svetimą verslo aplinką, bet pasitikti tradiciniams lietuviškiems patiekalams ištikimus klientus. Verslininkas džiaugiasi, kad lietuviai indiškus ir tailandietiškus patiekalus greitai pamėgo, o naujame restorane jis galėjo įdarbinti savo tautiečius – virtuvės šefus iš Indijos.
Restorane – netradicinis virtuvių derinys
Vilniaus senamiestyje įsikūrusio restorano „Blue Lotus“ savininkas P. Gupta karjeros pradžioje nė negalvojo apie restoranų verslą. Būdamas 25-erių iš gimtosios Indijos jis išvyko į JAV, kur baigė bankininkystės studijas, dirbo prestižiniame banke, o vėliau savo karjerą tęsė Suomijoje ir Estijoje.
„Dirbdamas Taline nusipirkau ką tik bankrutavusį restoraną ir nusprendžiau atidaryti savo. Tuo metu tai buvo tik papildoma veikla, nemaniau, kad kada nors gali tapti verslu. Tačiau 2008 metais užgriuvusi ekonominė krizė kirto ir man – veikla akcijų rinkoje beveik žlugo. Dėl to visas pastangas ir laiką pradėjau skirti restorano valdymui ir net nepastebėjau, kaip greitai pradėjo sektis“, – karjeros posūkiu stebisi P. Gupta.
Iš pradžių restorano svečiams jis pasiūlė Tailando virtuvės patiekalų. Tačiau matydami, kad P. Gupta yra iš Indijos, į restoraną užsukę klientai nuolat klausė, kodėl valgiaraštyje nėra indiškų patiekalų. „Tai pamėtėjo mintį įtraukti ir Indijos virtuvę. Ji, skirtingai nei Tailando, turi labai gerą duoną, o Tailando – labai skanias sriubas, todėl žmonės mano nuostabai pamėgo derinti tailendietiškus ir indiškus patiekalus. Žinoma, tai nepasiteisintų Indijoje – tautiečiai manęs visai nesuprastų”, – sako verslininkas.
Vilniuje pasitiko iššūkiai
Pasak P. Guptos, užtikrinti sėkmingą restorano veiklą Vilniuje buvo kur kas sudėtingiau nei Taline, kur šiuo metu veikia keturi jo restoranai. Kurį laiką gyvenęs Estijos sostinėje indas jau galėjo bendrauti estų kalba, o iškylančias problemas jam padėjo spręsti vietinis partneris, puikiai išmanantis verslo subtilumus. Tai leido beveik visą dėmesį skirti maisto kokybei ir darbui virtuvėje.
„Tuo metu buvau labai savimi pasitikintis – galvojau, kad atidaręs keturis restoranus, dar vieną galiu lengvai atidaryti bet kokioje šalyje. Kartą apsilankęs Vilniuje supratau, kad noriu ne tik čia gyventi, bet ir atidaryti restoraną. Tačiau atvykus nebuvo taip paprasta – turėjau perprasti verslo aplinką, išsiaiškinti, kaip veikia teisinė sistema, paruošti vietą restoranui, rasti profesionalų personalą. Viską apsunkino ir tai, kad nemokėjau kalbos“, – vardina indas.
Dar daugiau – lietuviai nebuvo pratę prie rytietiškų patiekalų skonio. Indų patiekaluose naudojami bent septynių rūšių prieskoniai, o Tailando – gausu įvairių žolelių ir čili pipirų. Šie skoniai nėra artimi mėgstantiems tradicinį, lietuvišką maistą.
„Indijos ir Tailando virtuvių patiekalų kurį laiką reikėjo gerai paieškoti Vilniuje, tuo pat metu beveik visur buvo galima rasti lietuvių mėgstamų cepelinų, kuriuos, tikrai pamėgau ir aš. Tačiau per pastaruosius trejus metus duris atvėrė daug skirtingų virtuvių restoranų. Šis bumas paskatino žmones išbandyti neįprastus skonius – indiški bei tailandietiški patiekalai greitai užkariavo lietuvių širdis“, – sako P. Gupta.
Restorano virtuvės šefai – iš Indijos
Įgyti lietuvių pasitikėjimą padėjo ir tai, kad restorano „Blue Lotus“ virtuvėje dirba profesionalūs virtuvės šefai iš Indijos. Juos verslininkas atsivežė iš šiaurės Indijoje įsikūrusio Delio. P. Gupta džiaugiasi, kad restoranų verslas suteikė jam tokią galimybę. Šiandien Indijoje kiek kitokia ekonominė situacija, žmonės gyvena sunkiau, be to vargina didelė oro tarša. Pavyzdžiui, Delis dažnai vadinamas labiausiai užterštu miestu pasaulyje.
„Tuo tarpu gyvenimo sąlygos Lietuvoje leidžia dėmesio skirti netgi gamtos apsaugai. Pastebiu, kad vis daugiau verslų šioje šalyje renkasi žalesnius sprendimus – mes taip pat jau kurį laiką restorane naudojame žaliąją elektros energiją iš nepriklausomo tiekėjo „Elektrum Lietuva“. Toks lengvai prieinamas pasirinkimas leido prisidėti prie išteklių tausojimo ir aplinkos taršos mažinimo. Žinoma, jei tik galėčiau, skrisčiau ir lėktuvu, kurio bakas pildomas iš atsinaujinančių šaltinių pagamintais degalais, tačiau viskas atsiremia į galimybes“, – sako P. Gupta.
