„Berniukas nuryja praeitį. Berniukas nuryja save. Berniukas nuryja visatą.“
Šį kartą pradėsiu nuo istorijos apie mano patirtį su Australija. Arba tiksliau – su australu. Gal prieš kokius 5 metus skridau paatostogauti pas draugę į Kopenhagą. Fantastiškos dvi savaitės puikiame rajone, puikiame bute, puikiu oru. Ir man atvykus aš sužinau, kad dar ir su puikiu jos bičiuliu iš Australijos, kuris nusprendė pakeliauti po Europą ir kurį laiką pagyventi pas ją. Ir ne, jis nebuvo šviesus įdegęs modelis su banglente rankoje. Greičiau dreduotas, nuo galvos iki kojų tatuiruotas, auskaruotas roko grupės vokalistas, kurį pamačius kyla instinktyvus noras saugoti piniginę ir mobilųjį telefoną. Bet jis buvo žiauriai mielas. Pirmą vakarą man atskridus mums gamino vakarienę (ravioli su batonu, po kurio kokias tris dienas patyriau ne kultūrinį, o virškinimo sistemos šoką). Savo sudėtinga australiško dialekto anglų kalba pasakojo apie savo šeimą ir keliones (realiai reikėjo tų pačių trijų dienų, kad galėčiau suprasti bent pusę to, ką jis kalba). Buvau priversta su dar vienu jo bičiuliu australu žiūrėti Australiško futbolo finalą (labai keistas žaidimas, kai įvartis pelnomas bėgant su kamuoliu ir žiebiantis ant žemės) ir išklausyti jo roko grupės koncertą „Youtube“, nes argumentas, kad aš neklausau roko buvo suprastas kaip anglų kalbos klaida.
Juokas juokais, bet aš pirmą kartą iš paties australo išgirdau, kad Australija nėra tik Sidnėjaus opera, kengūros ar paplūdimio vaizdai iš serialo „Be namų negerai“. Jam buvo labai keista, kad europiečiai tiki, jog Australija yra rojaus sala. Žmonės kaip ir visur – laimingi ir nelabai, turtingi ir nelabai, ir, pasak jo, gan šalti ir nemalonūs. Na, pati įvertinti negaliu, bet vieno garsiausių Australijos žurnalistų Trento Daltono knyga „Berniukas nuryja visatą“ apie tai ir yra – apie kitokią Australiją.
Interviu Trentas Daltonas atvirauja, kad ši knyga iš dalies yra paremta jo gyvenimo istorija. Tačiau pusė informacijos yra tiesa, o kita pusė – jis norėtų, kad būtų buvusi tiesa. Tad galima teigti, kad Ilajus Belas, berniukas iš Australijos priemiesčio Brisbeno yra pats Trentas Daltonas. Gyvenimas su motina – išlipusia iš narkotikų liūno, patėvis – narkotikų prekeivis, metais vyresnis brolis – savo noru nešneka, o auklė ir geriausias draugas – vienas pavojingiausių šalies nusikaltėlių. Ir visa tai paremta tikra autoriaus ir Australijos priemiesčių istorija. Jokių banglenčių, paplūdimio vakarėlių ar nerūpestingos vaikystės.
„Iš visų narkašų beviltiškiausi tie, kurie mano esantys ne patys beviltiškiausi. Mama ir Lailas kurį laiką, prieš kokius ketverius metus, buvo stačiai apgailėtini. Ne dėl išvaizdos, vien dėl savo elgesio. Tarkim, mano aštuntąjį gimtadienį jie ne užmiršo, o tiesiog pramiegojo, ir panašiai. Kur papuola, nelyginant klastingas minas, palikdavo švirkštus ir šūdus. Įtykinti į jų miegamąjį, norėdamas juos pažadinti, pasakyti, kad atėjo Velykos, džiugiai it Velykų zuikis strykteli ant lovos ir susivarai į kelį heroino švirkšto adatą.“
Tačiau verčiant puslapius tas visas įspūdis, kad tai bus tamsi, niūri ar net atgrasi knyga apie asocialų šeimyną išgaruoja. Kiekvieną veikėją imi ne tik suprasti, bet ir nuoširdžiai mėgti. Knygoje pabrėžiama, kad jaunasis Ilajus turi talentą detaliai pasakoti istorijas. Tad jei autorius yra užaugęs Ilajus, tai jo rašymo stiliuje tai labai justi. Viskas nupasakota taip aiškiai, detaliai, jog atrodo, kad vaizdai patys įsikelia į tavo vaizduotę. Ir tai nė kiek nesukelia istorijos ištęstumo įspūdžio. Kaip tik – norisi dar ir dar.
Knygos išbaigtumas – dar vienas didelis pliusas. Tikrai reikia gebėti parašyti knygą, kurios visi 525 puslapiai yra reikalingi. Būna knygos, kurių pradžia įtraukia, vidurys ištęstas, o pabaiga jau kažkas geriau. Būna knygų, kurios rutuliojasi rutuliojasi, o pabaigoje viskas nukertama taip, tarsi autoriui jau pabodo rašyti. O štai šioje knygoje su kiekvienu puslapiu istorija stiprėja, veiksmas intensyvėja, o pabaiga pačiu laiku. Paliečiamos ne tik realaus Australijos priemiesčio gyvenimo detalės, bet ir meilė šeimai, meilė nevykusiems, bet visgi tėvams, brolystė, draugystė ir skirtingų žmonių įtaka Ilajaus gyvenimui. Vaikinas užaugo ir tapo Trentu Daltonu. Ir panašu, kad geriausią įtaką jam padarė tie, kurie patys nesugebėjo susikurti savo gyvenimo.
„Jis žengia pro slankiąsias duris. Ir aš seku paskui jį, nes jo balse ką tik nuskambėjo rūpestis, nuskambėjo meilė ir aš noriu visur sekti tam jausmui iš paskos.“
Galima šią knygą lyginti su „Apšviestąja”, nes istorijos išties kiek primena viena kitą. Tačiau šioje kur kas daugiau intrigos. Ir visame tame bjaurume kur kas daugiau šviesos. Ilajus, nepriklausomai nuo tėvų priklausomybių, yra mylimas ir skatinamas, o patys narkotikus vartojantys, jais prekiaujantys ar kalėjime už nužudymą kalėję žmonės supranta savo klaidas. Nepaprastai subtiliai bandoma atsakyti į klausimus – kada geras žmogus tampa blogu? Ar darydamas blogus dalykus jis gali vėl tapti geru? Ar mūsų likimą nusprendžia praeities įvykiai ir žmonės, ar mes patys? Rasite žiaurių ar net šlykščių akimirkų. Rasite humoro ten, kur atrodo, kad jau negali būti juokinga. O tie, kurie gūžiasi nuo žodžių iš „š“ ar „b“ raidžių, turės rimtai su savimi pasikalbėti ir priprasti prie knygoje vaizduojamo pasaulio tokio, koks jis yra.
Autoriaus mama įkvėpė sukurti Ilajaus mamos personažą. O auklė/ draugas Plonis „vaidina“ save patį. Tad jei bus noras, pasi’google’inkite ir sužinokite daugiau. Knyga išleista 2018 metais, tačiau jau sugebėjo nušluoti keturis svarbiausius šalies apdovanojimus. Per metus Australijoje parduota virš 160 000 knygos kopijų, per du metus romanas išverstas į 34 kalbas, o amerikiečių kompanija pagal šią knygą gavo teisę kurti serialą. Pats autorius jau dirba ties savo antruoju romanu. Tad ar lauksite jo, pasakys tik įspūdžiai po šios istorijos. Aš tai tikrai lauksiu.
„- Tądien ligoninėje mane klausinėjai apie gėrį ir blogį, Ilajau, - sako jis. – Galvojau apie tai. Daug galvojau. Turėjau tau tuomet pasakyti, kad gėrį ar blogį renkasi pats žmogus. Nepriklausomai nuo praeities, nuo mamos ir tėčio ir nuo gyvenamos aplinkos. Tiesiog ima ir apsisprendžia. Elgtis gerai. Elgtis blogai. Ir viskas.“
Gero skaitymo
BOOK I TOOK
Daugiau knygų apžvalgų galite skaityti BOOK I TOOK bloge.
Taip pat galima sekti ir socialinėse erdvėse: Facebook, Instagram.
