Saidės upelio ilgis tik 5 km, o Neries regioniniam parkui priklauso tik šio upelio žemupys. Saidė išteka iš Didžiulio ežero. Šiuo upeliu, kaip ir Bražuole, į Nerį nuteka didžiojo Trakų ežeryno vandens perteklius. Upelį gaivina jo stačiuose šlaituose ištrykštantys šaltiniai. Siekiant išsaugoti unikalų sraunų Saidės upelį, jo vagoje esančius riedulius, siaurą stačiašlaitį kanjoną bei santaką su Nerimi, įsteigtas Saidės kraštovaizdžio draustinis. Kviečiame pakeliauti šio nuostabaus upelio krantais ir pasidairyti pirmųjų pavasario šauklių.
Nors giliuose ledynmečio suformuotuose skardžių šešėliuose sniegas ir ledas dar užsilaikys kurį laiką, tačiau jau juntami pirmieji naujos pradžios virpesiai. Saulės nuauksintuose Saidės pakrantės leduose šmirinėja karietaitės – taip jos kartais lieka žiemoti prie tokių neužšąlančių upelių. Nors šiemet lauktas svečias – vandeninis strazdas žiemos atostogų ir neatvyko, tačiau kitų paukščių gausa stebina. Mažųjų karietaičių galima sutikti net keletą, kai kurios nudžiugina savo skaidrių giesmėlių posmais.
Visų rūšių zylės ir mažiausi mūsų krašto paukščiai nykštukai besisupdami viršūnių aukštybėse taip pat linksmai traukia savo giesmes. Tyliai švilpčioja melodingosios sniegenos. Bukučiai nesitveria savam kailyje ir kutendami šimtamečių ąžuolų žievę jau visai skardžiai sveikina pavasarį. Neatsilieka ir lipučiai vikriai gainiodamiesi vienas kitą aplink medžių kamienus. Ar pavyks įžvelgti juos puikiai prisitaikiusiu prie kamienų raštų? Sengirės šlaituose girdisi didžiųjų margųjų genių šakų tarškinimas, o vidutinių savotiškas juokas susilieja su kažkur skubančios juodosios meletos šauksmu.
Eglių viršūnėmis pralekia kryžiasnapių pora ir meiliai sukranksi ore besivartantys juodieji akrobatai – krankliai. Pabaidytas pakyla ir pušyje įsitaiso pilkasis garnys. Jo pusbrolis didysis baltasis drąsesnis – koketiškai paskrenda už posūkio kelis mostus padaręs ir vėl tūpia atkišęs savo kerėpliškas kojas. Kurį laiką keliauja kartu, kol išlipęs, darbščiųjų bebrų pastangų dėka ant jau ganėtinai nutolusio kito kranto, lieka snūduriuoti šiltuose saulės spinduliuose.
Upelio vingyje pasirodo didžiųjų dančiasnapių pora, išsigandę bando sprukti tolyn, bet nebematydami staigių judesių apsigalvoja ir praplaukia visai šalia. Vienas prieš kitą pasigražindami ir nusiprausdami variu žėrinčioje Saidės srovėje. Taip, pirmieji pavasario pranašai jau skelbia – jis jau čia.
