Po popiežiaus Pranciškaus mirties pasaulyje vėl įsiplieskė diskusijos apie paslaptingą XII a. airių arkivyskupo Malachijo pranašystę. Joje – 112 mįslingų frazių, kurios, kaip tikima, nusako visus popiežius nuo Celestino II (1143 m.) iki paskutiniojo – galinčio būti paskelbtu mūsų laikais.
Malachijo tekstas, atrastas XVI amžiuje ir paskelbtas tik 1595-aisiais, vis dar kelia klausimų dėl savo kilmės ir tikslumo. Nepaisant to, kai kurie tyrinėtojai tvirtina, kad išvardyti popiežiai stulbinamai tiksliai atitinka kiekvieno pontifiko biografiją ar veiklos bruožus. Pranciškus, kurio pontifikatas sutapo su paskutine pranašystės fraze „Petrus Romanus“ (Petras Romietis), daugelio buvo laikomas paskutiniuoju Bažnyčios vadovu prieš „didžiulę negandą“.
Visgi kiti teigia, kad Pranciškus tėra 111-asis sąraše, o paskutinis – dar tik ateis. Pagal pranašystę, šis popiežius ves Bažnyčią „per daugelį kančių“, po kurių „Didysis Teisėjas teisia savo tautą“, o „Roma bus sunaikinta“.
Vatikanas oficialiai nesureikšmina šių pranašysčių, vadindamas jas „pseudopranašyste“. Tačiau socialiniuose tinkluose ir kai kuriuose religinio pobūdžio forumuose Malachijo vardas vėl sulaukia išskirtinio dėmesio.
Kas laukia Katalikų Bažnyčios po Pranciškaus? Ar Malachijo žodžiai – tik poetinė alegorija, ar niūri realybė, kurios pabaigą dar tik išvysime?
Kas yra Malachijo pranašystė?
Arkivyskupo Malachijo pranašystė – tai 112 trumpų lotyniškų frazių, kurias jis esą užrašė po apsilankymo Romoje apie 1139 m. ir perdavė popiežiui Inocentui II. Šios frazės apibūdina visus būsimus popiežius iki pasaulio pabaigos.
Dokumentas liko nežinomas kelis šimtmečius ir buvo paskelbtas tik 1595 m. Benedikto Aniane leidinyje. Nors pirmieji pranašystėje išvardyti popiežiai atitinka realius faktus, kai kurie istorikai įtaria, kad pranašystė galėjo būti suklastota siekiant paveikti popiežiaus rinkimus XVI amžiuje.
Nepaisant to, daugelis pastebi intriguojančius sutapimus tarp kai kurių popiežių ir jiems priskirtų epitetų. Pavyzdžiui, Jonas Paulius II – „De labore solis“ (Saulės darbo) – gimė ir mirė užtemimų metu.
Paskutinė frazė – apie „Petrą Romietį“ – išlieka paslaptingiausia. Jis esą vadovaus tikintiesiems per didžiules kančias, kol Roma žus. Ar tai simbolinis Bažnyčios išbandymas, ar tiesiog tamsiųjų laikų metafora – atsakymo vis dar nėra.
