Naujausiame tinklalaidės „Estetikos stalas“ epizode architektė Gilma Teodora Gylytė pasakoja, kaip ji kuria erdvių estetiką, kurių svarbiausias kriterijus – gerai jaustis.
„Juk nesakysi, kad gražu, kai jautiesi blogai“, – paaiškina.
Anot jos, svarbu geru jausmu pasidalinti su kitu, nes tik tada jis taps tikras.
Pašnekovės nuomone, didžiausią įtaką žmogui daro ne įspūdingi pastatai, pro kuriuos retkarčiais praeini ar pravažiuoji, bet kasdienės erdvės – namai, darbo erdvės, mokykla ar darželis – bei dažniausias maršrutas, kuriuo judi mieste.
„Ant kalno stovinti graži koncertų salė manęs asmeniškai neveikia. Veikia, įkrauna kasdien minamos gatvės, kasdieninės erdvės. Pavyzdžiui, mane labai džiugina krūmai gatvėse. Iš pažiūros tai yra mažas dalykas, bet jis kuria milžinišką pokytį. Labai džiaugiuosi Vilniaus gatvėmis“, – pasakojo ji.
Puikiai žinoma ir įrodyta, jog aplinka formuoja žmogų, veikia jo įpročius, tačiau G. T. Gylytei buvo netikėta, jog architektūra gali prisidėti ir prie bendruomenės kūrimo, skatinti žmones susitikti, susipažinti ir užmegzti ryšį.
Tinklalaidėje ji apie tai pasakoja pasitelkdama projekto, prie kurio teko dirbti – darželio „Pelėdžiukas“ – pavyzdį, pamini „Senatorių pasažo“ rekonstrukcijos istoriją bei darbus Ukrainoje.
Pašnekovė kalba ir apie šeimininkiškumo jausmą – norą rūpintis, puoselėti ne tik savo namus, bet suvokti savo atsakomybę ir rūpestį už kvartalą, gatvę, miestą.
Šis jausmas, pasak G. T. Gylytės, sovietmečiu buvo sėkmingai trinamas, esą yra šeimininkas, kuris viskuo pasirūpina, tačiau dabar pats metas jį susigrąžinti ir taip geriau jaustis pačiam.
Pokalbio metu pašnekovė užsimena ir apie kitus sovietmečio paliktus randus – pakeistą, sudarkytą istorinių pastatų interjerą bei eksterjerą.
„Vilnius ir kiti miestai po truputį prisimena, kas jie yra. Kartą Vilniuje lankėsi garsus architektūros kritikas. Nuvedžiau jį prie Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios, įėjome į vidų. Pamatęs perdangą jis iššižiojo. Sovietmečiu ši bažnyčia buvo paversta sandėliu, sukurti trys aukštai, lifto šachtos, šiandien pamaldos vyksta palubėse. Tai yra spjūvis, kurio negalime pamiršti. Šitų randų negalime pamiršti, bet jais galime didžiuotis, o tai šiandienos kontekste yra ypatingai svarbu“, – dalijosi ji.
Tinklalaidė „Estetikos stalas“ – tai pokalbiai apie estetiką ir grožį iš įvairių, dažnai netikėtų perspektyvų. Prie estetikos stalo vyksta lengvi, bet gilūs pašnekesiai, išplečiantys estetikos suvokimą, supažindinantys su jos poveikiu, pristatantys įdomiausius šioje srityje veikiančius, inovatyviausiai, kūrybiškiausiai apie tai mąstančius žmones mūsų krašte.
Jūs tik įsiklausykite: jos nedomina koncertų salė, bet žavi krūmai palei gatvę. Vaikeli, esi kaimo vaikas, kuris miestui taiko kaimo estetika. Kaip baisu, kad būtent tokie žmonės turėjo įtakos miesto formavimui
Aš manau, kad ji moka tik triušių narvelius projektuoti. O tai, kad ji sako, kad tai gražu, tai toks elgesys būdingas ir jos sugyventiniui.
Jei tokia kieta architektė, lai parodo savo darbų ne Vilniuje.
Kalvarijų gatvė ypatingai graži. Nepravažiuojami jau pusę metų su duobėtas šaligatviais, bet su krūmais, kuriuose voliojasi vamzdis.Nauji „marmuriniai ” bortai su naujomis lietaus grotelėmis jau išardyti… O toliau paėjus saligatviuose gilios duobės.Ar ponia nori pasigirti savo projektuoti triušių narvu Naugarduko gatvėje ?
Ir dar džiaugiasi, matyt, kas jos projektai buldozeriu prastumiami ir mažinamos zalioaios erdvės miegamuosiuose rajonuose dėl naujų brangių griozdų.
Ypatingai akį džugina piktžolės peraugusios tuos krūmus parkuose, nekalbant jau apie tolimesnes gatves!
Geriau meluoji papasakoja apie ,,atkatus iš buvusio meilužio aka esamo vyro, kai tam tikri projektukai atsidurdavo ponios rankose…
Ilgi aitvarai (salelės) transportui artėjant prie sankryžos. Sankryžų, žiedų matomumo sumažinimas užsodinant aukštus augalus, – nereikalingos spūstys, trukdžiai spec. transportui. Kur ekologija, eismo saugumas?
Vilniaus gatvių remonto „SPARTUMAS” ir užgriozdinimas eismo linijų tapo neigiamiausio, siaubingiausio šalies įvaizdžio ETIKETE. Rasti tokios vėžliškos darbų spartos pavyzdį pasaulyje būtų neįmanoma, nes čia Vilnius vėžliauja labiausiai – nevykėliai.
O man patinka. Tikrai nepatinka policijos komisariatas bažnyčioje kaip tai padarę Naujamiestyje. Patinka daug krūmų ir medžių ir gėlių visur kur prisodinta yra. Ir patinka idėja, kad aplinką ne tik savo valdose bet ir šalia reikia rūpintis visiems – būti bendruomene, bet tam dar reikia subręsti…