Fabrikas yra Verkių landšaftiniame draustinyje, Verkių regioninio parko teritorijoje, ant Riešės (Turniškės) upelio kranto apie 12 km į šiaurę nuo miesto centro. Jis užima 13 ha plotą. 1985 m. fabrikas turėjo keturias popieriaus gamybos mašinas, apie 500 darbuotojų, kurie iš atvežamų pusfabrikačių (celiuliozės ir makulatūros) gamino vyniojamąjį ir kitokį techninį popierių. Iš senosios popieriaus manufaktūros, veikusios 1836 – 1850 metais, liko Riešės užtvanka, apie 250 m ilgio inžinerinės kanalų sistemos kompleksas, taip pat 1851 – 1854 m. statyti mūro pastatai ir dūmtraukis.
Spėjama, kad popieriaus dirbtuvė čia įkurta apie 1690 metais ir veikė iki XVIII a. pirmojo dešimtmečio, nors randamas XVI a. pagamintas popierius su Verkių vandenženkliais liudija, kad popieriaus dirbtuvės galėjo būti ir anksčiau. Ji priklausė vyskupui Konstantinui Kazimierui Bžostovskiui. 1833 metais šioje vietoje pradėta statyti nauja popieriaus manufaktūra, kai Verkių dvaro savininkas Vilniaus pavieto maršalka Stanislovas Jasinskis išnuomojo žemės sklypą Vilniaus burmistrui Pranui Juozapui Opicui ir popieriaus gamybos meistrui vokiečių kilmės Vilhelmui Langenbachui. Pastatai buvo baigti statyti 1834 metais, manufaktūra pradėjo veikti po dviejų metų. Iš techninių įrengimų turėjo skudurų virimo katilą, du holenderius (periodinio veikimo malūnus) ir popieriaus lakštų spaudimo presą. Manufaktūra buvo naudojama dvaro reikmėms, nes gautas pelnas padėdavo išlaikyti visą dvarą. Nuo 1845 metų manufaktūra priklausė pirkliui Frydrichui fon Aueriui. 1847 metais ji pagamino 4300 stopų (apie 34 tonų) rašomojo popieriaus, joje dirbo apie 40 darbininkų.
1850 metais įmonę nuniokojo gaisras. 1850 – 1852 metais atstatyti fabriko mūro pastatai, modernizuoti hidrotechniniai įrenginiai. 1854 metais sumontuota nepertraukiamo veikimo popieriaus gamybos mašina, varoma 8 AG variklio. XIX a. antroje pusėje fabrikas priklausė pirkliams Švarcams. XIX a. pabaigoje fabrikas tapo didžiausia ir geriausiai įrengta Rusijos imperijos vakarinių gubernijų popieriaus gamybos įmonė, nukonkuravusi Kučkuriškių popieriaus manufaktūrą. Per metus gamino 1300 tonų rašomojo, techninio ir rūkomojo popieriaus. 1896 metais buvo pastatyta nauja, galingesnė katilinė, kurios kaminas išliko iki mūsų dienų. 1909 – 1911 metais įrengtas elektros apšvietimas, pastatytas medienos masės cechas. Popieriaus gamybai pradėta naudoti mediena. 1912 metais fabriką vėl suniokojo gaisras. 1914 metais jis atstatytas ir rekonstruotas pradėjo gaminti 4200 tonų popieriaus per metus. Per pirmąjį pasaulinį karą dalis įrengimų išvežta.
1920 –1925 metais fabrikas gamino tik medienos masę. 1925 metais vėl pradėjo gaminti popierių. Dėl ekonominės krizės ir kitų priežasčių fabrikas 1926 ir 1929 – 1941 metais neveikė. Per antrąjį pasaulinį karą buvo apgriautas ir vėl pradėjo veikti 1946 m. pavasarį. 1984 metais dalis senų pastatų buvo restauruota. Devintajame XX a. dešimtmetyje fabrikas dirbo Grigiškių susivienijimo sudėtyje, nuolat buvo modernizuojamas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, blokados metais, fabrikas pradėjo popieriaus periodiniams leidiniams gamybą. 1993 m. fabrikas privatizuotas, įkurta bendrovė „Naujieji Verkiai“, pradėjusi gaminti įvairios paskirties popierių: vyniojamąjį, ofruojamąjį, medicininį, higieninius reikmenis. 2003 m. įmonė vėl prijungta prie akcinės bendrovės „Grigiškės“. Nuo 2009 m. šios įmonės filialas – Naujųjų Verkių fabrikas nebeveikia ir yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas.
Informaciją parengė: Valdas Selenis, VilniusGO.lt
Mobilioji aplikacija „VilniusGO“ supažindina su 300 kultūrinių, istorinių ir gamtinių Vilniaus miesto objektų. Programėlė apsiriboja ne tik gerai žinomais objektais, bet populiarina ir kitus ne mažiau svarbius, tačiau mažiau žinomus objektus, esančius toliau nuo miesto centro. Mobiliąją programėlę „VilniusGO“ gali atsisiųsti iš Google Play ir iTunes.
