Vertinant vienam gyventojui tenkantį bendrąjį vidaus produktą (BVP), skirtumai tarp Lietuvos regionų siekia net 2–3 kartus, atlyginimų atotrūkis tarp Vilniaus ir kitų šalies apskričių toliau auga. Užsienio investicijų, užimtumo, demografinės ir kitos tendencijos taip pat rodo liūdną realybę – šalies regionai nesivysto tolygiai, nes iki šiol jiems nepavyko pasinaudoti naujais augimo šaltiniais sparčiai besikeičiančiame pasaulyje, sako užsienio investicijų plėtros agentūros „Investuok Lietuvoje“ ekspertai.
Pasak jų, daugelis Lietuvos regionų turi reikšmingą, bet neišnaudotą, potencialą pritraukti pažangių gamybinių investicijų. Siekiant jį atrakinti, pirmiausia reikia ambicijos ir susitarimo, kad regionų plėtra ir investicijų pritraukimas yra itin svarbus sėkmingam valstybės ekonomikos vystymuisi. Laukia ir neatlikti namų darbai – nuo infrastruktūros parengimo iki kritiškai svarbių specialistų ruošimo. Tik tuomet galima tikėtis proveržio ir geresnio gyvenimo mūsų šalies regionuose.
Apie visa tai praėjusią savaitę Kaune diskutavo „Investuok Lietuvoje“ ekspertai, Lietuvos savivaldybių bei verslo atstovai. Visi sutaria, kad regionų sėkmės receptų paieškoje – itin reikšmingas glaudus bendradarbiavimas tarp centrinės ir vietos valdžios institucijų.
Pažangi gamyba gali išgelbėti regionus
„Investuok Lietuvoje“ strategijos vadovas Marius Stasiukaitis teigia, kad sėkmingas Lietuvos regionų vystymasis yra vienas esminių šalies ekonomikos transformacijos prioritetų. Anot jo, šalies ir savivaldybių institucijoms pirmiausia reikia išsigryninti ir susitarti dėl sričių, kuriose Lietuva gali žaisti tarptautinėje kovoje ir iš ten pritraukti investicijų į šalies regionus.
„Daugeliui mūsų regionų pažangi gamyba – perspektyviausias kelias, siekiant sukurti inovacijomis paremtus augimo šaltinius ir prisidėti prie teigiamų pokyčių vietos bendruomenėms. Visgi globali konkurencinė kova dėl gamybos investicijų regionuose įgijo naują pagreitį ir reikalauja naujų konkurencingumo receptų.
Visų gamybinių investicijų nelaimėsime, tad turime pasirinkti, kur žaisime. Tradicinės pramonės vertės grandinės jau susiformavusios, todėl turime ieškoti galimybių naujose milžinišką augimo potencialą turinčiose srityse, pavyzdžiui, gynybos pramonėje, žaliojoje ekonomikoje ir kt. Čia pritraukę vieną didelę investiciją galime užsukti tikrą sėkmės ratą. Štai Kauno pavyzdys – dabar visi nori ten eiti ir sekti pirmuosius investuotojus. Mums reikia tokių investicijų, kurios turėtų magnetizmo efektą ir „išsuktų“ gamybinius klasterius“, – regionų specializacijos svarbą akcentuoja M. Stasiukaitis.
Maža to, dar reikia atlikti ir namų darbus, t. y. pasiruošti ir sukurti patrauklias sąlygas potencialiems investuotojams. Čia itin svarbus vaidmuo tenka savivaldos institucijoms.
„Investicijos į kokybiškas darbo vietas yra kritiškai svarbios regionų plėtrai. Sėkmingas investicijų pritraukimas į regionus priklauso ir nuo valstybės investicijų politikos, ir nuo kiekvieno regiono pastangų. Pirmiausiai tai reikalauja ambicijos, noro, greičio priimant sprendimus ir vystant reikalingą infrastruktūrą: nuo tinkamų investicijoms sklypų iki gero susisiekimo su didesniais miestais. Svarbi ir pačių savivaldybių vadovų lyderystė, turimos kompetencijos savivaldybių administracijoje, gebėjimas užmegzti tiesioginį kontaktą su potencialiu investuotoju”, – sako Lietuvos savivaldybių asociacijos l.e.p. prezidentas Audrius Klišonis.
Kodėl verslai plečiasi regionuose, o ne sostinėje
Lietuvoje jau turime užsienio ir vietinių verslų sėkmės istorijų, kurios rodo neišnaudotą regionų potencialą. Štai lietuviško kapitalo įmonių grupė „Arginta Engineering“ Lietuvoje turi dvi gamyklas, įsikūrusias Vilniuje ir Panevėžyje. Pastarajame šiuo metu plečiama įmonės veikla ir per kelerius metus planuojama pasiekti 400 darbuotojų.
„Mums Panevėžys yra regionas šalia Vilniaus. Nuvažiuoti nuo vienos iki kitos mūsų gamyklos užtrunka 1 val. 20 min. Mūsų darbuotojams tai – lengvai įveikiamas kelias, nes per dieną jie sugaišta 2,5 val., o dirba –likusias 5 val. O kodėl plėtros nevykdome Vilniuje, tai – labai natūralu. Manau, kad beveik nerasi nė vieno investuotojo, kuris strategiškai planuotų statyti naują gamyklą kurioje nors Europos sostinėje. Visų pirma, sostinėje tiek darbuotojų būstui, tiek gamyklos vystymui nekilnojamasis turtas – labai brangus. Natūraliai darbuotojo pasitenkinimas ir motyvacija su tuo pačiu atlyginimu Vilniuje ir Panevėžyje skiriasi kartais, nes regione už tą patį atlyginimą žmogus gali sau leisti daug daugiau“, – pasakoja „Arginta Engineering“ generalinis direktorius Tomas Jaskelevičius.
Specialistų trūksta, bet lietuviai vis dar nori dirbti
Vis dėlto, anot jo, siekiant į regionus pritraukti daugiau investuotojų, savivaldybėms būtina investuoti ne tik į infrastruktūros plėtrą ir geresnį susisiekimą su regionų centrais, bet ir į viešąsias paslaugas, pramogas ir kitus patogumus, kurie padėtų auginti gyventojų ir tuo pačiu potencialių darbuotojų skaičių.
„Jeigu žmonių regiono mieste nėra, apie jokias investicijas negalvokite, nes investicijų be žmonių nėra. Bet kurio automatizacijos lygio gamykloje žmonės yra būtini. Savivaldybių užduotis – kad žmonės norėtų gyventi jų mieste, jie būtų laimingi, ir būtų sukurta infrastruktūra, visa kita – lengvai išsprendžiama“, – pažymi T. Jaskelevičius.
Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės asociacijos LINPRA prezidentas, estų inžinerinės pramonės įmonės „Harju Elekter“ vadovas Tomas Prūsas sutinka, kad žmogiškasis kapitalas – esminė sąlyga, siekiant pritraukti investicijų į regionus, tačiau svarbiausia, kad žmonės čia būtų ne tik laimingi, bet ir norėtų dirbti. O lietuviai, pasak jo, šia savybe vis dar pasižymi.
„Savo produkciją eksportuojame į Europą, Skandinaviją, JAV, – visur ta pati absoliuti bėda, kuri dar nėra tokia didelė Lietuvoje, nes žmonės čia vis dar nori dirbti. Tai – labai stipri reklaminė žinutė, kurią nepakankamai išnaudojame, bet investuotojai tai pastebi. Štai mūsų partneris Vokietijoje turi itin modernią gamyklą, bet negali pritraukti darbuotojų, nes joks jaunimas nebenori dirbti gamyklose. Jie net nesigilina, kad gamykla moderni ir ten reikės dirbti prie kompiuterio, projektuoti ir pan. Todėl vokiečiai jau pasmerkti – tik iš inercijos senoji karta dar dirba gamyklose. Visgi, manau, ši tendencija netrukus ateis ir pas mus – mūsų vaikai taip pat nebenorės imtis šių darbų“, – pasakoja apie 340 darbuotojų Panevėžyje turinčios įmonės vadovas T. Prūsas.
Lietuva gali tapti mažąja Vokietija
Verslininkas skaičiuoja, kad Lietuvos inžinerinėje pramonėje, kuri sukuria 20 proc. viso Lietuvos eksporto ir apie 5 proc. Lietuvos BVP, šiuo metu iš viso dirba apie 60 tūkst. specialistų, arba kiek daugiau nei 4 proc. šalies dirbančiųjų. Anot inžinerinės pramonės atstovo, pastarąjį skaičių realu padidinti iki 10 proc., ir tai turėtų itin stiprų efektą Lietuvos ekonomikai.
„Įsivaizduokite: jeigu mes patrigubintume šį darbuotojų skaičių, tą patį galime padaryti su šalies BVP prieaugiu, – tuomet taptume antra mažąja Vokietija. Todėl turime galvoti, kaip atrasti ir pritraukti kitose srityse dirbančius asmenis, perkvalifikuoti jų kompetencijas, ir kaip paskatinti jaunimą rinktis inžinerines studijas“, – sako LINPRA prezidentas.
„Investuok Lietuvoje“ strategijos vadovas M. Stasiukaitis priduria, kad į regionus pritrauktos pažangios gamybos investicijos gali iš esmės pakeisti jų vystymosi trajektoriją ir reikšmingai prisidėti prie šalies ekonomikos augimo: „Jei stiprinsime inžinerines kompetencijas, pritrauksime produktyvumą didinančias investicijas, ateityje bus daugiau gerai apmokamų darbo vietų, didės regionų patrauklumas naujiems gyventojams ir išaugs bendras ekonomikos pyragas.“
T. Prūsas atkreipia dėmesį, kad norint į regionus pritraukti daugiau gamybos investicijų, savivaldai reikia galvoti, kaip skatinti jaunimą rinktis inžinerinius mokslus, nes pastarojo dešimtmečio tendencijos verčia sunerimti – inžinerijos ir technologijų profesijų bakalauro ir vientisųjų studijų absolventų skaičius susitraukė beveik 3 kartus.
„Harju Elekter“ vadovas savivaldybių merams pasiūlė idėją – savo mieste įkurti mokyklą, kuri specializuotųsi inžinerijos moksluose: „Pilnai sukomplektuokite vieną mokyklą ir pavadinkite savo miesto inžinerine gimnazija, pavyzdžiui, Panevėžio inžinerinė gimnazija. Tada surinkite geriausius fizikos, chemijos, biologijos, matematikos mokytojus ir duokite moksleiviams šansą išsilaikyti valstybinius egzaminus ir stoti į inžinerinių krypčių studijas.“
